Liuberiška kalba

Liuberiška kalba, dar vadinta senų ubagų kalba - apie XIXa. pabaigą išnykusi baltų kalba, kuria šnekėjo vietiniai ubagai, o pagal vieną iš teorijų - tai ir baltų žyniai, kurie, plintant krikščionybei, tapo klajojančiais, o vėliau buvo sukūrę ganėtinai pinigingą, bet į visuomenę neintegruotą ubagų sluoksnį, kuris visai neblogai gyvavo iki maždaug XVIIIa..

Esminė informacija apie liuberišką kalbą - iš Jono Basanavičiaus surinktos medžiagos, kuri buvo spausdinta 1885 metų Aušros kalendoriuje, o vėliau - iš 1892 metais sudaryto Mato Slančiausko Liuberiškos kalbos žodynėlio rankraščio, katras buvo atrastas tik visai jau naujais laikais. Žodynėlis nedidelis (apie 200 žodžių), bet kaip anksčiau pastebi ir Basanavičius - daugelis žodžių ir lietuvių, ir liuberiškoje kalboje sutampa, sintaksė, sakinio daryba - visai panaši.

Dėl pavadinimo kilmės - pats Basanavičius tiesiai įvardina, kad žodžio "liuberiškas" kilmė yra visiškai nežinoma ir paaiškinimų tam neturi.

Ir šiais laikais apie liuberišką kalbą žinoma yra tiek mažai ir tos žinios yra tiek smarkiai fragmentuotos, kad kol kas didesne dalimi paremtos spėlionėmis, nes visa išlikusi informacija yra jau iš tų laikų, kai kalba buvo praktiškai išnykusi, ją bent minimaliai žinančių tebuvo likę vienas-kitas senolis.