Hibridinės mikroschemos

Hibridinė mikroschema - tai tokia mikroschema, kurios elementai bent dalinai yra įprastiniai elektroninių schemų elementai, tiesiog itin miniatiūrizuoti ir sukišti į vieną bendrą korpusą kartu su puslaidininkiais elementais.

Galima įsivaizduoti, kad vietoje to, kad būtų daroma normali elektroninė schema iš normalių elementų, kurie visi turi savo korpusus ir apsaugas, visi elementai be korpusų ir apsaugų sulituojami į vieną schemą, o tada sudedami į bendrą apsauginį korpusą. Tokio tipo schema gaunasi daugelį kartų mažesnė, nei įprasta, tad jau artima mikroschemoms. Jei tokioje schemoje panaudojamas bendras puslaidininkio kristalas, kuriame realizuojami esminiai schemos elementai - tai štai ir gaunasi mikroschema, tik kad hibridinė, turinti ir įprastų radijo schemų savybių.

Pirmosios mikroschemos, kurias Jack Kilby sukūrė 1958, dirbdamas Texas Instruments kompanijoje, savo esme buvo artimesnės hibridinėms mikroschemoms, nors tuo metu tokio termino dar nebuvo. Tik maždaug metais vėliau, 1959 toksai Robert Noyce iš Shockley Semiconductor Laboratory sukūrė metodą, kuris leido tiesiai ant silicio plokštelės atspausdinti daugumą elementų, taip išvengiant visokių detalių ir litavimų, kurie būdavo hibridinėse mikroschemose.