Gitarastai

Gitarastai - atskiras porūšis žmonių, kur turi polinkį groti kokios nors rūšies gitara ir nuo tų gitarų yra vienaip ar kitaip nukvaišę. Yra labai skirtingų rūšių gitarastų, kurios tarpusavy gana nepanašios, o kartais mažokai bendros kalbos randančios, bet visgi bendra viena - mokėjimas groti gitara.

Esminės gitarastų rūšys, kokias pakolei kas išskyrė pipedantai bei kiti mokslininkai, paskyrę nemažai laiko stebėjimams:

• Kaubojai arba visockiai - šiais laikais beveik nunykęs porūšis, neretas buvo prieš kokius 40 metų - tokie grodavo kokia nors šūdina rusiška gitara, mokėdavo maždaug 2-5 akordus ir kokias 3-5 pop dainas (pvz., Boružėlė septyntaškė). Gitarą iš esmės naudodavo kaip mergų kabinimo įrankį. Balsas pas tokius būdavo smarkiai užkimęs, prarūkytas ir pragertas, ir negana to, jie tyčia dar ir stengdavosi, kad tas balsas toks būtų - nes savo dainavimo stiliumi bandydavo pamėgdžioti Vladimirą Vysockį.
• Elektrikai - groja elektrine gitara, pakankamai smarkiai specializuojasi, kad normalia gitara neretas elektrikas groja gan sunkiai ir prastai. Elektrinės gitaros įvaldymas gali varijuoti labai plačiose ribose, nuo primityvaus triukšmo skleidimo iki labai sudėtingo grojimo.
  • Buzeriai - moka tik gana primityvų džyru-džyru ir toliau nepažengia, išties net ir nesimokina, bet užtat neretai giriasi, kad groja elektrine gitara. Kaip ir jo, šūdinai, bet groja. Kartais nemoka netgi pavienio akordo. Buzerių paplitimą riboja tik tai, kad elektrinė gitara su gitariniu kubu visgi gana juntamai kainuoja. Vakarų šalyse didžioji buzerių banga ėjo apie 1980-1990 metus, kai populiarus buvo Heavy Metal. Lietuvoje tos bangos nebuvo, nes elektrinės gitaros sovietmečiu buvo išvis neįperkamos.
  • Slapti virtuozai - dažnai labai kuklūs ir nedrąsūs, o kartais nuvertinantys save pačius, bet moka pavaryt kaip kokie hendriksai ar malmstynai. Kartais realiai sunku net suprast, kaip būna koks nors užsislėpęs ir užsislapstinęs gitarastas, kuris niekam nežinomas, bet pajungus tai varo taip, kad galėtų nuosavus koncertus rengt. Kadangi smarkiai užsimaskavę ir per daug kuklūs, tai išvengia žinomumo ir toliau lieka nežinomais.
  • Pedalofilai - truputį geriau, nei buzeriai, bet pagrindinai užsiima gitarinių pedalų ir kitos įrangos kaupimu. Kartais sukaupia tiek visokių ampų, kubų, pedalų ir kitų daiktų, kad galėtų aprūpinti tuo kokias 5 grupes, bet nieko rimtesnio su ta įranga daryti taip ir nepradeda. Kai kurios muzikos prekių parduotuvės iš pedalofilų pasidaro labai gerus pinigus - būtent jiems būna skirti tie didžiuliai skyriai, kuriuose dešimtys ar šimtai neaišku ką darančių ir realiai niekam nereikalingų gitarinių pedalų.
• Namudiniai ekspertai - pramoksta kiek daugiau, nei 5 akordus ir kažkiek progresijų, o tada daro visokius video su savo pagrojimais, o tuos video deda į Youtube ar Facebook, kur turi kokius nors 13 sekėjų. Kad ir kokie naivūs, realiai daro gerą darbą ir kartais būtent pas tokius namudininkus būna geriausios gitaros pamokos pradedantiesiems, padarytos būtent taip, kad pradedantieji jas suprastų. Atkaklesni ekspertai ilgainiui išauga ir sekėjų tada pasidaro visai nemažai.
• Gitariniai narcai - moka gana daug dainų, groja gan vidutiniškai, nes į gitarą žiūri tiktai kaip į įrankį savo iškilumui pateikti. Dainas dainuoja baisiai dvasingai, kartais su tokiomis perteklinėmis ekspresijomis, kad žiūrint gali apimti svetimgėda. Dėl vidutinybiško grojimo ir dainavimo niekad nesusilaukia didelio populiarumo, tačiau nuoširdžiai būna įsitikinę, kad čia tik dėl to, kad publika nesupranta, o visokia muzikos industrija atima jų populiarumą ir išdalina papingoms ant scenos gražiai atrodančioms mergoms.
• Poezininkai - hipinis gerietiškas porūšis, kur sklaidosi visokia dainuojamoji poezija. Dainuoja savo ar kokių nors poetų eilėraščius, nelabai melodingai, bet labai dvasingai. Paprastai geriečiai ir labai bijo bet kokio smurto, negirtuokliauja, elgiasi kultūringai, dainuoja kitų panašių prietrankų rateliuose. Skleidžia daug dvasingumo.
• Ukulėlininkai - šitie tai atsipalaidavę ir atsilupę, nieko rimto grot nemoka, bet dėl to ir nesijaudina. Tiesiog kur papuola barškina savo ukulėlėmis, ir kitus užkrėsdami gera nuotaika. Kai kurie kraštutiniai atvejai būna tokie gerietiški hipiai, kad panašūs į debilavotus anekdotų personažus. Bendrai tai natūralu - tas instrumentas toks ir yra, kur pramokstama greitai, o rimtam grojimui ir nėra skirtas.