Berserkas

Berserkas arba berserkeris - tai pagal visokių skandinavų mitus toksai kareivis, kuris kovos metu gali persijungti į antžmogio režimą, kurio metu nustoja jausti skausmą, gauna perteklines jėgas ir visiškai nekontroliuojamą sužvėrėjimą. Toksai karys pradeda daužyti ir kapoti priešininkus taip, lyg jie būtų visiški bejėgiai, tačiau jei pasimaišys po rankas kas nors savas - tai berserkas irgi gali užmušti, net nesupratęs, kas čia vyksta.

Būdinga, kad net ir mituose berserkai nelabai atsimena, ką darė savo berserkeriškos kovos metu.

Mediciniškai žvelgiant, berserkeris tiesiog reiškia specifinę būseną, kur vienu metu organizme ir kyla nepaprastai aukštas neuromediatorių išsiveržimas į kraują, ir kartu viso organizmo persijungimas į kiek kitą režimą, kurio metu yra eikvojamos tos ląstelių energijos atsargos, kurios įprastu atveju būna neliečiamos. Dėl to raumenų jėga išauga keliasdešimt procentų, nervų sistema nustoja reaguoti į skausmo signalus, bet pats žmogus nuo savo neuromediatorių pertekliaus lieka apglušintas tiek, kad vargu, ar atskirtų žmogų nuo medžio.

Šitoje būsenoje, kuri bendrai tai turi deliriumo ir aštrios psichozės požymius, žmogus yra labai pavojingas, nes visa būsena yra sukelta agresijos, kur "bėgti ar pulti" režimas pilnai persijungęs į "pulti". Taigi, žmogui čia įsijungia vienas esminis išgyvenimo instinktas - sunaikinti priešus bet kokia kaina, nes kitaip nėra šansų išgyventi. Atitinkamai, žmogus ir naikina.

Tai, kad berserkas neatsimena, ką jis tuo metu darė - tai tik papildomai rodo, kad nervų sistema buvo tiesiog perspausta neadekvataus kiekio neuromediatorių.

Senovės skandinavai skaitė, kad berserkai yra labai geri kovotojai, bet patys kažkaip tų berserkų irgi privengdavo ir geriau beveilydavo neturėti, nes realių mūšių metu anie neprognozuojamai užmušdavo ir savus. Taigi, visi laikydavosi nuo berserko atokiau, o tada jau priešai tą berserką įstengdavo sudoroti, nes šis likdavo vienas, neginamas. Taip tie berserkai ilgainiui ir išnyko.