ARM

ARM - didelė grupė įvairių RISC procesorių, kurie dalinai tarpusavy suderinami aparatiniame ir loginiame lygmenyse. Šiuo metu tai viena iš dominuojančių pasaulyje mikroprocesorių architektūrų.

Beveik visi nauji procesoriai šiais laikais yra arba ARM variantai, kaip pvz., Samsung Exynos, Qualcomm Snapdragon ar Apple M1, ar nemažai kitų. Tiesiog bazinė architektūra čia pakankamai lanksti, o kiti gamintojai - kiekvienas savaip patobulina, ką nori.

Įvairūs ARM procesoriai yra visuose šiuolaikiniuose smartfonuose, o taip pat ir nemažai kur kitur, pvz., tokiame populiariame mikrokompiuteryje, kaip kad Raspberry Pi.

ARM procesorių istorija

Pati pradžia buvo kažkokia Acorn kompanija su savo bandymais kurti mikroprocesorius. Šieji buvo RISC tipo, t.y., greiti, bet paprasti. Ir vadinosi jie pirmiausiai "Acorn Risc Machine", o paskui, kad mandriau skambėtų - "Advanced Risc Machines". Taip ir gavosi santrumpa "ARM".

Procesorius standartizuojanti ir kurianti ARM kompanija kažkokiu keistu ir labai neaiškiu būdu savo veiklomis įsipainiojo, o paskui vėlgi atsikabino nuo DEC kompanijos, kai šioji sukūrė pačius greičiausius pasaulio procesorius - Alpha. Šie buvo ėdrūs elektrai, tai paprastesniems reikalams firma sugalvojo sukurti kažkokią taupią šitų procesorių versiją, kuri būtų kažkaip suhibridizuota su senesniais ARM - taip apie 1995 metus gavosi StrongARM procesoriai, kurie buvo stebėtinai greiti, nors ir ekonomiški.

StrongARM vystant, pagrindinė idėja buvo labai elementari, nors ir nelabai lengvai padaroma: skirtingai nuo CISC procesorių, kurių architektūra patogi programuotojams, RISC yra daromi taip, kad greičiau vykdytų programas, netgi jei programuotojams nepatogu, nes už programuotojus juodą darbą atliks kompiliatorius. Tobulindami RISC idėjas, inžinieriai čia dar žengė vieną žingsnį - kad galima sukurti ir gana komplikuotus kompiliatorius, kurie kodą transliuotų taip, kad jis naudotų dar ir kuo mažiau energijos (t.y., būtų daroma mažiau operacijų). Taip paaiškėjo, kad vien tinkamo kompiliatoriaus dėka galima sumažinti energijos sąnaudas keliasdešimt procentų.

Šitie firmos viduje atsiradę konkurentai - ARM procesoriai - anuomet tiktai dar labiau paspartino Alpha vystymą, nes paaiškėjo, kad ekonomiškesni procesoriai mažiau kaista, o jei mažiau kaista - tai galima turėti daugiau megahercų ir gigahercų. Taip ir gavosi, kad Alpha sistemoms buvo panaudotas tas pats StrongARM įdirbis ir Alpha tapo pirmais serijiniais mikroprocesoriais, kurie viršijo 1GHz ribą, ir dar keleriais metais anksčiau, nei kiti gamintojai.

Galų gale kažkaip viskas baigėsi tuo, kad DEC buvo skaldoma ir pati išsipardavinėjo. Neaiškiais keliais StrongARM technologijos buvo parduotos į Intel, paskui dar kažkur ir dar kažkur, o galų gale viskas baigėsi tuo, kad patirtys ir žinios sugrįžo į ARM kompaniją, o tuo paču ir ARM procesoriai visai gerai išsivystė.

Taigi, nors šitais laikais ARM kompanija nieko nemini, realiai tai ARM architektūros tik po tų DEC Alpha istorijų staiga išsimušė į viršų, nugalėdamos visokius kitus mikroprocesorius, kaip kad MIPS, Sparc ar dar kokie nors, kokie būdavo.