Vytautas Didysis

Vytautas Didysis buvo vienas didžiausių Viduramžių Lietuvos gangsterių, kurio nusikalstama veika iki šiol yra lietuvių tautos pasididžiavimo ir įkvėpimo šaltinis bei brangus kultūrinis ir istorinis paveldas. Vytautas gerai žinomas net ir Europoje, kaip vienas pagrindinių Žalgirio razborkių kurstytojų ir pats brutaliausias Juodosios jūros teršėjas, kadangi ten girdė savo arklius, o šie tenai primyžę ir prišikę, kad net vanduo patapo juodas.

Jaunystė

Vytautas gimė liūdnai pagarsėjusios Gediminaičių brigados tuomečio autoriteto Kęstučio šeimoje, Trakų pilies rūsyje, maždaug 1365 m., šiek tiek po vidurnakčio. Mėgstamiausi jaunojo Vytuko užsiėmimai buvo krikščionių misionierių medžioklė su skalikais, raganų kepimas ant laužų, karaimų ir totorių pogromai bei provokaciniai žygiai pasienio su Maskvos kunigaikštystės kriminaliniu susivienijimu prieigose. Kęstutis, matydamas savo sūnaus talentus, apsisprendė perleisti savo, kaipo Lietuvos didžiojo nusikalstamo susivienijimo vadeivaikščio, sostą. Tačiau tam sutrukdė kitas ne mažiau ambicingas žaliūkas Jogaila, Kęstučio brolio ir sėbro Algirdo sūnus. Mat mirus Algirdui, Jogaila nutarė, kad tetrūksta pašalinti Kęstą ir tada visi Lietuvos mikrorajonai atsidurs jo rankose.

Kova dėl valdžios

1380 m. Jogaila slapta sudarė sandėrį su krikščioniškąja Kryžiuočių mafija, tokiu būdu tikėdamasis išstumti Kęstutį iš Didžiojo Vadeivaikščio posto, o jo sūnų Vytautą uždaryt Krėvos pilies vyno rūsyje, su viltimi kad jis ten prisigėręs burgundiško vyno nusprogs vietoje. Tačiau Kęstutis su Vytautu greitai sužinojo apie slaptą Jogailos sandėrį su kryžiuočiais ir iškart suskubo imtis atatinkamų priemonių. Kęstutis, sukėlęs ant kojų visus savo rebiatas iškart užėmė Vilnių ir netrukus įkalino Jogailą Arkikatedros bazilikos varpinės palėpėje. Tačiau Kęstutis nesiryžo pagal to laikmečio LDK baudžiamajį kodeksą Jogailos trims paroms ant kiaušų pakabinti, nes bijojo kryžiuočių įsikišimo. Todėl nežinodamas, ką daryti su Jogaila, Kęstutis jį galiausiai paleido ir netrukus jam už šį poelgį buvo atsidėkota su kaupu - nė savaitei nepraėjus jungtinė Jogailos ir Kryžiuočių skustagalvių banda sučiupo minkštaširdį Kęstutį ir jo sūnų Vytautą, ir gerokai juos patratiję, galiausiai juos uždubasino ir paliko gaivaliotis kažkur tai Krėvos pilyje.

Kęstutis nudvėsė, tačiau Vytautas, jaunesnis būdamas, sugebėjo slapta išsvirduliuoti iš gūdaus pilies kalėjimo ir galiausiai, persirengęs Rytprūsių valstietės apdarais, per pelkes ir brūzgynus, per neįžengiamas Lietuvos girias, galų gale pasiekė gimtuosius Trakus, visas uodų išsiurbtas, laukinių šunų apkandžiotas ir mamutų subadytas. Po kelių mėnesių, apsilaižęs žaizdas ir pasitaisęs sveikatą Druskininkuose, Vytautas sugalvojo planą, kaip išstumti Jogailą iš Lietuvos didžiojo vadeivaikščio posto. Jo planas buvo labai paprastas ir labai praktiškas - jis savo vienintelę išperą ištekino už Maskvos kunigaikštystės vadeivos Vasilijaus Ivanovo III. Tais laikais savų išdėlių tekinimas už kitų šalių valdovų buvo įprasta diplomatinio protokolo dalis.

Šitaip Vytautas įgavo naujų sėbrų Rytuose ir netrukus darbavosi su visa savo skustagalvių budulių kavalerija, kapodamas galvas mongolų Auksinės ordos mankurtams, kurie anuomet buvo įsigalėję kone visoje Rusijoje. Matydamas įspūdingus Vytauto budulių ir Rusijos marozų siautėjimus rytų pusėje, Jogaila nedelsdamas taikiai užleido Lietuvos didžiojo vadeivaikščio sostą Vytautui, o pats išrūko į Lenkiją, pas savo chlopakus. Žinia apie staigų Jogailos pasitraukimą iš Lietuvos Vytautą pasiekė kai šis ramiai sau deginosi Juodosios jūros paplūdimy, o jo arkliai neva girdėsi gaivinančiu jūros vandeniu.

Žalgirio razborkės

Grįžęs į Vilnių 1409 m., Vytautas, dabar kaip neginčytinas litofcų, kacapų, ir žemaitukų vadeiva, iš tos ekstazės ėmė ir pasistatė Valdovų rūmus Gezo kalno papėdėje. Tačiau netrukus Vytautą ėmė nervinti užsispyrę ir sunkiai sukalbami žemaitukai, visokių gaidjurginių, šmikinių, agurkinių, gargždinių ir chujinių proproprotėviai. Todėl jis nutarė Žemaitiją atiduoti senam priešui, krikščioniškajai Kryžiuočių mafijai.

Kryžiuočiai apsidžiaugė gavę tokį netikėtą grobį ir nieko nelaukę puolė stačia galva į drakes su žemaitukais Telšių, Plungės ir Skuodo kabakuose, tačiau buvo sutikti su nelauktai stipriu pasipriešinimu ir netgi gavo nešti kudašių. Vytautas, matydamas, kad Kryžiuočiai nėra jau tokie kieti, nutarė nedelsiant veikti - susitaikė su Jogaila ir jo chlopakais, žėkais bei šlėktom, susitaikė ir su žemaitukais, ir dar nusisamdęs kareivių Šveikų būrį iš Čekijos, patraukė su visa gausia rebiatų chunta link Griunwaldo (liet. Žalgirio) miestelio kabako kur įvyko nuožmiausios razborkės per visą Lietuvos istoriją.

Iš pradžių razborkių įvykių eiga pranašavo kryžiuočių pergalę, kadangi Vytauto vedini chebrantai bežygiuodami kartu su Jogailos poliakais, šiek tiek atsiliko ir galų gale sustojo netoli Griunwaldo esančio kaimelio karčemoje ir ten mirtinai nusigėrė. Šiaip ne taip pabudusi po dviejų parų, Vytauto budulių kavalerija pamatė, kaip kryžiuočiai baigia triuškinti Jogailos pėstinikų diviziją. Dar kaip reikiant neišsipagiriojusi, Vyckos budulių armija, su išsprogusiomis akimis, lyg kokie čigonų taboro narkomanai, puolė kryžiuočių armiją iš kairiojo flango ir sudraskė į skutelius kiekvieną į rankas pakliuvusį krikščionybės maro skleidėją ir taip nulėmė šių įsimintinų drakių baigtį.

Žalgirio razborkių aidas pasiekė netgi Vatikaną, visų Europos mafijų smegenų centrą su popiežium priešaky. Popiežius, matydamas Lietuvą kaip potencialią pigių moterų ir vaikų eksportuotoją, nutarė žūtbūt pašalinti Vytautą.

Mirtis

Manoma, kad Vytautas Didysis yra mires, bet tai yra netiesa, irodyta mokslininkų. Buvo galvojama, kad Vytautas nukrito nuo arklio, bet tiesa tokia, kad arklys nukrito nuo Vytauto, kadangi Vytautas Didysis buvo toks didelis, kad jis nešė penkis arklius ant kupros, kuriuos lupdavo, kaip treniruote, prieš razborus su kentais iš kitos šulios (kryžiuočiais).

Dabar Vytautas Didysis sekmingai dirba Masiulio gatvės maximoje.