Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Vilma
Vilma - buvo tokia gamykla Vilniuje kadaise, kai buvo sovietmetis. Tai gamino kažkokius magnetofonus viešai, kaip atseit svarbiausią produkciją, ale pagrindine dalimi tai dirbo visiškai kitoms sritims, daugiausiai kariuomenei ir KGB reikalams.
Plačiai publikai Vilma buvo žinoma tik iš to, kad gamino kasetinius magnetofonus, tiksliau kasetines dekas, kurios visu bendru visų SSRS audio mėgėjų sutarimu buvo laikomos geriausiais kasetiniais magnetofonais, iš visų, kurie tik buvo gaminami SSRS. Deja, nors ir geri sovietiniu supratimu, realiai tai tie magnetofonai savo kokybe atsilikdavo nuo daugelio nebrangių eilinių japoniškų būmboksų.
SSRS kompartijos požiūriu, svarbiausia Vilma gamyklos produkcija buvo tokia:
- Triukšmo atkūrimo įranga, skirta glūšilkėms (būdavo naudojami atkurti triukšmo įrašui, transiuojamam per triukšmo stotis)
- Imitacinių taikinių (torpedų) galvutės, skleidžiančios triukšmą, analogišką povandeninių laivų triukšmui (apgauti JAV povandeninių laivų stebėsenai)
- Juodosios dėžės lėktuvams, laivams, kosminiams laivams ir kitoms sistemoms
- KGB reikmėms skirti miniatiūriniai magnetofonai (pokalbių įrašymui)
- Valdymo kompiuterių informacinės laikmenos (juostos), naudotos įvairiose karinėse sistemose
Senais sovietiniais laikais Vilma buvo įsikūrusi Žirmūnuose, kaip tik Šiaurės miestelio pakraštyje. Didžiulė teritorija buvo aptverta, sudarydama vieną didelį teritorinį kompleksą iš Vilma, Sigma gamyklų ir iš karinės bazės. Vidinės Vilmos dalys buvo nepasiekiamos iš išorės, o pasiekiamos tik po dar vieno-dviejų ar netgi trijų vidinių saugos patikros postų.
Po SSRS subyrėjimo visokios tos kariškos ir KGB sistemos pasidarė niekam nereikalingos, o įprasti Vilma magnetofonai nors ir atrodė labai kietai, vertinant pagal sovietinį supratimą, visvien tragiškai nusileido bet kokiam japoniškam magnetofonui. Taigi, labai neilgai tas vegetavimas tęsėsi, tai ir gamykla nelabai liko.
Senais laikais Vilma magnetofonai visgi buvo daugelio žmonių svajonė, nes visgi įperkamesni, nei japoniški, o ir smarkiai geresni, nei kokia nors vesnuškė. Vilma magnetofonai buvo geresni už bet kuriuos kitus, kokie tik buvo gaminami SSRS, tad tą reputaciją bent kažkiek galima pateisinti.
Vilma 102
Kaip prastai viskas vyko šioje gamykloje, demonstruoja magnetofono Vilma 102 istorija.
Vilma gamykla vis bandė kopijuoti gerus Vakarų pasaulio kasetinius magnetofonus. Taip pabandė kartą nukopijuoti Dual firmos "Dual 839" magnetofoną, kuris buvo vienas iš geriausių pasaulyje dekų.
Istorija gavosi anekdotiškai juokinga: kopijuotas Dual modelis turėjo autoreversą (galėjo sukti kasetę į abi puses), bet Vilmoje to padaryti nepavyko, nes jie tiesiog neturėjo autreversinių galvučių - nei apsisukančių, nei dvipusių.
Taigi, kopijuodami Dual magnetofoną, jie įdėjo tenai du velenus (to reikia autoreversui) su dviem prispaudimo voleliais, tačiau magnetofoną padarė grojantį tik į vieną pusę, ir dar paskui klaidingai su abiem prispaustais voleliais (ko neturi būti, nes autoreverse prisispaudžia tik vienas iš dviejų - priklausomai nuo to, į kurią pusę groja).
Nepavyko jiems padaryti to autoreverso pirmiausiai dėl to, kad nepavyko padaryti autoreversinių galvučių. Nors jie patys gamino magnetofonų galvutes. O kodėl nepavyko padaryti - tai todėl, kad tiesiog kažkodėl. Paaiškinimo taip ir nežino niekas.
Taigi, šitokiu būdu gavosi gal ir geras, bet be proto pretenzingas ir greitai išsiderinantis magrnetofonas - Vilma 102, kuris yra vienas iš rečiausių ir kartu vienas iš blogiausiai grojančių ir dažniausiai juostas traiškančių Vilma magnetofonų (dėl tų neteisingų vienu metu dirbančių autoreversinių velenų). Nors teoriškai tai turėtų būti kaip tik iš geriausių magelių.