Leonidas Brežnevas

Brežnevas toks Brežnevas

Brežnevas - ypatingai gražus ir kultinis komunistų šventasis - TSKP generalinis sekretorius ir taip toliau, paties Centro Komiteto vadas. Pagarsėjo savo medaliais ir antakiais, o taip pat - išskirtiniu balsu bei oratoriniais sugebėjimais.

Dargi pagarsėjo savo nepralenkiamu literatūros kūriniu, telpančiu į keliasdešimt puslapiukų - trilogija "Mažoji žemė" , "Atgimimas" ir "Plėšiniai", už kuriuos jisai gavo visas įmanomas premijas, vardus ir ordinus, o krūvos "mokslininkų" apsigynė ne vieną daktaro darbą iš šiosgi genialios kūrybos. Kalbama, kad dėl to buvo pakeisti rašytojų sąjungos pažymėjimai - kad Brežnevui galima būtų duoti pirmąjį numerį, bo visi žinojo, kad anasai labai mėgsta liaupses, lindimą į subinę, visokius ten blizgučius (netgi kažkokias žvaigždes šešias turėjo, nors pagal zakonus tik penkias galima buvo duoti), dargi norėta generalisimus titulą duoti, ale kad kaip ir jokio karo nelaimėjo, ir numiro vargšas.

Brežnevo laidotuvės

Brežnevas numiro, jį palaidojo. Laidotuvėmis prasidėjo tam tikras Tarybų sąjungos gyvavimo etapas, kai kas pusmetį kas nors numirdavo iš didelių šyškų, tokių kaip Kosyginas, Suslovas, Andropovas, Černenko, ir buvo skelbiamas gedulas. Būdavo šūdas - per TV grodavo visokie gedulingi maršai neužsičiaupiant, tačiau koks gėris kai nereikėdavo eiti į mokyklą atseit žiūrėk televizoriaus ir verk savo vado!

O Brežnevą palaidojo kaip įprasta tokių šyškų laidotuvėse - prie Kremliaus iškasė duobę, pavežiojo nabašnyką po Raudonąją aikštę ant vežimo, traukiamo šarvuočio, panašiai tokio, su kokiais Zuokas ne vietoj pastatytus oranžinius dviračius traiško. Kas buvo neįprata - visų akivaizdoje du vyriokai tiesiogine prasme įmetė karstą į duobę. Vienas lyg ir netyčia paleido, o po to kitas. Kas čia per biesas buvo - aišku visi apsimetė kad nieko nematė, nors kur čia nematysi kai transliacija tiesioginė buvo. Patyliukais sklido gandeliai, kad kažkas specialiai tokį cirką užsakė.