Kvarco krizė

Kvarco krizė arba dar taip vadinama kvarcinė krizė prasidėjo 1969 metų gruodžio 25 dieną, kai nelabai apgalvotu laiku, bet užtai netikėtai Seiko ėmė ir pademonstravo pasauliui pirmą serijinį masinį ir nebrangų kvarcinį laikrodį, pavadintą Astron.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad serijiniu būdu kvarcinius laikrodžius jau gamino ir Šveicarijos firmos, bet jos išsidirbinėjo ir skaitė, kad čia nebent labai mažoms ir labai brangioms serijoms tinka, nes visa esmė yra paprasti mechaniniai laikrodžiai. Ir negi čia visą verslą suksi ant tų kvarcinių laikrodžių gamybos, kai šitiek priinvestuota į mechaninių laikrodžių gamybos įrengimus.

Visiškai taip pat mąstė ir kitos, kitų šalių firmos, įskaitant tuo metu jau dideles rusiškų laikrodžių ir kiniškų laikrodžių gamyklas, o ir visų kitų pasaulio šalių gamyklas. Kam gi investuot į kažkokius kvarcus, jei ir paprasti mechaniniai laikrodžiai geri?

O štai Seiko painvestavo ir paaiškėjo, kad kvarciniai laikrodžiai turi porą kartų mažiau detalių, todėl yra pigūs, jų nereikia prisukinėti, nes iš vienos baterijos gali eiti kokius pusę metų (o tobulėjant baterijoms ir laikrodžiams - tai paskui ir metus, o dar paskui ir du, ir tris), ir negana to, tų kvarcinių laikrodžių tikslumas yra net ne 10, o kokį šimtą kartų didesnis, nei mechaninių laikrodžių tikslumas.

Tuo metu įprasti nebrangūs mechaniniai laikrodžiai laisvai darydavo kokių 10 sekundžių paklaidą per dieną, o jei laikrodis padilęs ir kiek mažiau prižiūrėtas - tai galėdavo ir kelias minutes per parą nukrypti, o jei senas trantas - tai nuokrypis galėjo sudaryti ir kelioliką minučių. Tai reiškė, kad kasdienis laikrodžio nešiotojo ritualas būdavo įsijungti radiją, išgirsti tikslaus laiko signalą ir pagal jį tą laikrodį pasireguliuoti. O kvarcinis kelias ar kelioliką sekundžių nukrypdavo ne per dieną, net ne per savaitę, net ne per mėnesį, o per ištisus metus.

Tai reiškė, kad kvarciniai laikrodžiai įprastus mechaninius laikrodžius per vieną naktį padarė atsilikusiu anachronizmu, kitaip tariant - atgyvena. Kvarcinių laikrodžių paklausa buvo tokia, kad Japonijos gamyklos tiesiog nespėjo jų gaminti. Nepaisant pigesnių mechanizmų, tie laikrodžiai buvo taip vertinami, kad parduodami būdavo brangiau. Japonų laikrodžių kompanijos uždirbinėjo didžiulius pinigus, o visi kiti pasaulio gamintojai buvo priversti tiktai mažinti kainas, kad bent kažkaip atsilaikytų prieš japonus. Kaip tik tada japoniški laikrodžiai daugeliui ir tapo kokybės sinonimu - nes modernūs ir geri.

Kadangi šveicariški laikrodžiai būdavo parduodami ne tik dėl tikslumo, bet ir dėl prestižo, tiktai šveicarų laikrodžių gamintojai sugebėjo kažkiek ilgiau atsilaikyti prieš japoniškų laikrodžių kompanijas. Juoba, kad šveicariški laikrodžiai buvo stabiliai bent 10 kartų tikslesni, nei visi kiti - tai su jais vartotojų bent jau nekamuodavo ta kasdienio laikrodžių reguliavimo bėda. Bet netgi ir šveicarams galų gale pasidarė sunku - per kelioliką metų bankrutavo, užsidarė arba buvo nupirktos apie 2/3 šveicarų laikrodžių kompanijų. Rinka ėmė trauktis, pelnai mažėti ir netgi didžiausioms korporacijoms priartėjo paskutinioji.

Štai tada dvi didelės šveicarų kompanijos prisiminė, kad būtent jos dar pirmiau už japonus sukūrė kvarcinius laikrodžius, kad būtent jos sukūrė ir pigesnių laikrodžių gamybą ir supertikslų štampavimą, ir kad gal būt visgi yra kažkokių perspektyvų. Taip iš paskutiniųjų, pasiėmusios paskolas ir užstačiusios savo nelabai likvidų turtą, kelios didžiausios kompanijos susibūrė į konglomeratą, pasivadino "Swatch" ir ėmė kurti technologijas, kaip gaminti laikrodžius, kurie būtų pigesni, geresni ir tikslesni už japoniškus, ir dar kaip surasti tiems laikrodžiams naują rinką.

Gavosi laikrodžiai, kurie buvo tiek nebrangūs, kad tinkami panešioti kelis mėnesius ir išmesti, bet kartu tiek tikslūs, kad lenkiantys japoniškus, ir kažkiek atsparūs vandeniui, ir kartu su šimtais ir tūkstančiais dizainų, nes pati technologija leido dar ir dizainą visaip kaitalioti. Tie laikrodžiai grąžino pelnus, tos technologijos tapo pagrindu dar ir daugybei serijų naujų nebrangių šveicariškų kvarcinių laikrodžių, o netiesiogiai technologiją nusiklonavo ir kitos šveicariškų laikrodžių firmos.

Taigi, kvarcinės krizės gale išliko japonai ir šveicarai, tuo tarpu kitų šalių firmos užsilenkė galutinai.