Ketaminas

Ketaminas arba ketas - anksčiau buvo itin populiariu, nes buvo lengvai gaunamas iš visokių veterinarijos klinikų, kur buvo tiesiog bereceptis vaistukas, skirtas nuskausminimui. Pigus, o dar dalinai nuimantis būdingą opiatų sukeliamą abstinencijos sindromą, nes pats turi opioidinių savybių. Aišku, dėl to pats irgi sukelianti pripratimą ir pilnavertę narkomaniją.

Dėl laisvo vartojimo ketaminas prieš kelioliką metų tapo vienu populiariausių chemikalų tarp tų, kuriuos vartoja įdomesnių pojūčių ištroškęs jaunimėlis: šis junginys ir sukelia euforiją, ir kaip reikiant sutrikdo aplinkos suvokimą, duodamas kažkokį ten vos ne tripą.

Tačiau tasai pats jaunimėlis nepastebėjo kito dalyko, vadinamo Olney pažeidimais: ketaminas ir dar keli panašias savybes turintys junginiai sukelia smegenų audinio vakuolizaciją, kitaip tariant, nuo vartojimo smegenyse atsiranda burbuliukai. Vienas-kitas kartas, pvz., per operaciją, tokių pažeidimų padaryti neįstengia, tačiau kai tokių kartų yra dešimtys, smegenų pažeidimo efektai pasidaro aptinkamais ne tik per mikroskopą, bet pastebimais ir iš elgesio.

Gal dėl to ketamino mėgėjai liaudyje apie save greitai susikūrė specifinę tūpų debilų reputaciją: net neapsinarkašinę tokie žmonės paprastai mąsto, kaip visiški bukapročiai. Smegenų pažeidimai būna pakankamai galingi, kad ilgai vartojantys užmiršta ir aplinkinių vardus, ir netgi savo gyvenamąją vietą.

Medicinoje ketaminas irgi vartojamas vis mažiau, nors prieš keliasdešimt metų buvo laikomas vienu iš geriausių ir perspektyviausių nuskausminančių vaistų: turėdamas poveikį, daug kuo artimą morfijui, neslopino kvėpavimo centro, todėl net esant labai geram nuskausminimui, mirties atvejai dėl perdozavimo būdavo labai reti. Vienok vėliau, kai buvo atrasta krūva pašalinių poveikių, ketaminas medicinoje imtas keisti visokiais kitais nuskausminančiaisiais, tad ilgainiui tapo daugiau preparatu, skirtu gyvūnams, nei žmonėms.