Focke-Wulf Ta 183

Čia toksai modeliukas, nes tikrų nuotraukų nėra. Šiais laikais atrodo labai storas, trumpas ir kažkoks primityvus, tačiau didesnė dalis naikintuvų anuomet buvo sukurta, pamėgdžiojant būtent šitą lėktuvą

Focke-Wulf Ta 183 - tasai vokiečių konstruotas naikintuvas, kuris taip ir nebuvo pagamintas, tačiau tapo pradininku daugumai kitų pasaulio naikintuvų, kokie buvo gaminti vėlesniais laikais, po II Pasaulinio karo. Buvo kuriamas, kaip pakaitalas brangiam ir vokiečių požiūriu vis dar per lėtam Messerschmitt Me 262 naikintuvui ar dar mažiau vykusiam Heinkel He 162 naikintuvui.

Focke-Wulf Ta 183 pradėtas kurti dar 1944 pradžioje, kai pradėjo aiškėti, kad įprastos aerodinaminės schemos nelabai tinka naikintuvams. Tuo metu gaminti reaktyviniai naikintuvai vis dar turėdavo per mažą greitį, per mažas aukščio lubas, per didelį oro pasipriešinimą, negalėdavo sutalpinti didelio skersmens variklių ir panašiai.

Taigi čia Focke-Wulf inžinieriai, kurie jau iki tol gamino geriausius ir lakūnų labiausiai mėgstamus, gerai aptarnaujamus, nieko nebijančius ir patogius propelerinius naikintuvus, sumąstė kardinaliai pergalvoti visą naikintuvo konstrukciją ir sukūrė naikintuvą, kuris visai nepriminė iki tol įprastų konstrukcijų.

Pirmiausiai, variklis buvo tiesiai fiuzeliaže, priekyje buvo tiesiog skylė oro įsiurbimui, o gale - reaktyvinė tūta, kitaip tariant, lėktuvas buvo panašus į skraidantį vamzdį su turbina viduje. Pilotas tiesiog sėdėjo gondoloje, kuri buvo to vamzdžio viršuje. Tokia konstrukcija reiškė, kad į lėktuvą galima įmontuoti didelio skersmens turbiną, bet nesukelti papildomo aerodinaminio pasipriešinimo, kuris būna tada, kai turbina nuosavoje gondoloje.

Vieną iš pirmų kartų čia panaudoti didelio strėliškumo sparnai, kurie irgi radikaliai sumažino aerodinaminį pasipriešinimą, dėl to lėktuvo greitis turėjo padidėti, lyginant su kitais vokiškais reaktyviniais naikintuvais, maždaug 50-100 km/h. Kartu maždaug 2-3km turėjo padidėti ir aukščio lubos. Tai reiškė, kad Focke-Wulf Ta 183 lėktuvai būtų pajėgūs numušti ir kitus reaktyvinius naikintuvus, vien naudodamiesi savo greičio ir skrydžio aukščio pranašumais.

Žodžiu, gavosi tokia konstrukcija, kuri realiai buvo pralenkianti laiką ir tiesiog tobula visaip. Tik kad nacių nelaimei tuo metu baigėsi II Pasaulinis karas ir naikintuvo brėžinius, bandymams paruoštų 6 naikintuvų konstrukcijas, detales, krūvas reaktyvinių variklių su jų gamybos linijomis ir taip toliau užsigrobė sovietai. Dalį brėžinių, tiesa, įvairiais kanalais gauti sugebėjo dar ir prancūzai, švedai ir amerikiečiai, o taip pat dalį išsinešė ir pats lėktuvo konstruktorius, kuris sėkmingai pabėgo į Argentiną.

Pačioje Vokietijoje, dar prieš baigiantis karui, šitą Focke-Wulf konstrukciją dar spėjo nusižiūrėti didžiausias jų konkurentas - Messershmit:

• Messerschmitt P.1101 buvo pagamintas vienu vienetu, aiškiai nusižiūrint nuo Focke-Wulf

Tačiau labiausiai visa šio naikintuvo istorija prasitęsė SSRS:

• 6 modifikuotus Focke-Wulf Ta 183 naikintuvus, pritaikytus BMW-003 turbinoms, pagamino sovietai, kurie gana ilgai skraidė jais
• Tiesigoiai Focke-Wulf Ta 183 pagrindu, juos perdarius ir patvarkius pagal pastebėtas problemas, buvo sukurtas MiG-9 naikintuvas
• Jau pastarojo pagrindu sovietai sukūrė MiG-15 naikintuvą, kuris smarkiai pasižymėjo Korėjos kare
• Remiantis juo, jau buvo kuriamas ir MiG-17, tapęs vienu iš pirmų viršgarsinių naikintuvų
• O jau tuo remiantis, buvo kuriamas dar ir MiG-19
• O jau tuo remiantis, buvo kuriamas MiG-21, kuris tapo masiškiausiai gamintu viršgarsiniu lėktuvu pasaulyje

Atskirai sovietai dar ir su pora kitų gamyklų vystė tuos pat Focke-Wulf modelius:

• Lavochkin La-15, kuris buvo vienas iš sėkmingesnių to periodo sovietinių lėktuvų
• Yakovlev Yak-25, kuris nebuvo sėkmingas, nors vienas skraidęs prototipas ir pagamintas
• Iš pastarojo išsivystęs Yak-30, irgi gamintas nemažais kiekiais

Jau paskui visgi sovietai tos ilgai pasiteisinusios vamzdžio tipo konstrukcijos atsisakė, bet evoliucija iš vokiško Focke-Wulf naikintuvo gavosi labai akivaizdi.

Atskirai pats lėktuvo autorius Kurt Tank, su vos ne šimtu inžinierių, konstruktorių, aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir pan., išemigravęs į Argentiną, tenai sukūrė FMA IAe 33 Pulqui II lėktuvą, kuris savo laiku, 1950 metais, kai buvo pradėtas bandyti, buvo vienu iš sėkmingiausių reaktyvinių lėktuvų. Tiesa, kadangi Argentina į šitą aviacinį biznį žiūrėjo kaip į galimybę grobstyti pinigus, tai per kelerius metus visus pinigus išgrobstė ir netgi sau nesugebėjo pasigaminti nei vieno serijinio lėktuvo. Taip ir teliko keletas bandomųjų modelių, ir viskas.

Atskirai čia pasimokė Švedija, kuri gavo krūvas brėžinių ir taip pat kažkiek Focke-Wulf darbuotojų:

• Švediškas SAAB Tunnan 29 naikintuvas buvo ne kas kita, o labai akivaizdus, nors ir gerokai patobulintas Focke-Wulf Ta 183 klonas

Nors ir ne visai tiesiogiai, vokiečių patirtį su strėliniais sparnais bei vamzdžio tipo fiuzeliažu perėmė ir JAV, Prancūzija, ir netgi anksčiau už vokiečius reaktyvinius lėktuvus pradėjusi gaminti Jungtinė Karalystė. Tai gal pora tokių ryškiausių modelių čia galima prisiminti:

• Fiuzeliažo-vamzdžio idėją perėmęs amerikietiškas Republic F-84 Thunderjet
• Iš aukščiau minėto išsivystęs, jau ir strėliškus sparnus gavęs (t.y., realiai panašiu pasidaręs) Republic F-84F Thunderstreak
• Savo konstrukcija buvo gana daug kuo primenantis North American F-86 Sabre, nors ir vystęsis atskirai
• Prancūziškas Dassault Ouragan, kurtas, turint bent kai kuriuos vokiškų lėktuvų brėžinius bei vokiškų turbinų klonus
• Iš aukščiau minėto lėktuvo išsivystęs Dassault Mystère
• Iš tų jau išsivystęs Dassault Mystère IV
• Iš tų išsivystęs Dassault Super Mystère, kuris tapo pirmu Vakarų Europoje gamintu viršgarsinu lėktuvu
• Pasauline naikintuvų legenda tapęs English Electric Lightning, kuris tegul ir labai netiesiogiai, bet visgi perėmė tą pačią vamzdžio konstrukciją