Azoto ipritai

Azoto ipritas - tai gi tokie keli junginiai, kur panašūs savo sandara į paprastą ipritą, tiktai vietoje sieros atomo yra azotas, tai ten dar kokia nors molekulė prisikabina dar. Šitie junginiai buvo išrasti Tarpukaryje, kaip žymiai geresni ir pranašesni ir už liuizitą, ir už ipritą, nes buvo ir pigūs, ir efektyvūs, ir šaltesniam orui pritaikyti.

Vienok čia reikia pasakyti, kad paprastas ipritas šaltu oru prastai tinka, nes jau prie 14 laipsnių šilumos sustingsta, o tada ir per odą sunkiau įsisavina, ir šiaip prastai garuoja. Ogi šitie azotiniai ipritai tai žymiai geresni, štai vat kokios jų trys rūšys:

• HN1: Bis(2-chloroethyl)ethylamine, užšala prie -34, verda prie 85
• HN2: Bis(2-chloroethyl)methylamine, užšala prie -56, verda prie 67
• HN3: Tris(2-chloroethyl)amine, užšala prie -3, verda prie 143

Tai štai jums ir prašom, vat kai tokios savybės, tai ir veikia daug geriau. Tiktai vat kaip ten veikia, tai nelabai aišku. Nes ten toksai klausimas yra, kad su vandeniu reaguoja ir šiaip jie ten kokie tai chemiškai aktyvūs. Užtat panašių junginių yra kokiame tai rusiškame cheminiame raketų kure, kuris naudojamas variklių uždegimo pirminiam momentui kažkokiam. Tai kai išsilieja šitie daiktai pas kariškius į aplinką, tai visi aplinkui ir numiršta, išberti pūslėmis ir pūliniais.

Gi kita vertus, yra ir gerų čia savybių: skirtingai nuo paprasto iprito, azoto ipritai nekelia tokių mutacijų ir vėžiukų, o dargi atvirkščiai: kadangi blokuoja DNR ir RNR, tai pažeistos ląstelės negali daugintis. Taip kad būtent šitie ipritai kadaise tapo pirmais pasaulyje priešvėžiniais vaistais.

Aišku, nuo anų žmonės ne visada pagydavo, bet užtat visada susirgdavo tryda, nuplikdavo ir kitaip baisiai atrodydavo, nes labai jau baisūs. O bet o ką tačiau daryt, argi norisi numirt?