Anaša

Anaša - veik tas pats, kas ir marichuana, bet iš sovietmečio. Mat Vidurinė Azija buvo turtinga įvairiais narkotikais, tiekdama ir populiarią žolę į visą SSRS. Aišku, dėl ribotų galimybių važinėt kur nori, ta anaša nebuvo labai jau taip išplitusi po visą imperiją, o Lietuvoje - ir išvis ribotai gaunamas daiktas, tačiau visgi baisiai vertinta narkomanų tarpe, dėl ko vėliau atsirado legenda apie Čiujaus slėnį, o ir visokios ekspedicijos į tuos kraštus būdavo labai populiarios.

Ryškesnis anašos skirtumas nuo žolės gal tebuvo toks, kad kai visokioje Kazachijoje ir panašiuose kraštuose kanapės didžiuliais kiekiais auga ir natūraliai, o ir opijinės aguonos irgi savaime, tai išties būdavo ne taip jau paprasta su to produkto rūkymu, mat daugelis tiekėjų paprastai į kanapių žiedadulkes įmaišydavo dar ir truputį opijaus. Tam, kad geriau per smegenis kirstų, malonumo daugiau teiktų ir paskui sukeltų didesnę paklausą.

Čia reikia pasakyti, kad tuose kraštuose žolės rūkymas yra visiškai įprastas nuo senų senovės dalykas. Ir opijaus vartojimas - irgi visiškai įprastas dalykas. Tai vietiniai dar prieš šimtus ar tai tūkstančius metų atrado, kad galima tuos produktus ir tarpusavy maišyti, nes dėl skirtingų poveikio mechanizmų opiatai ir kanabinoidai, veikdami kartu, duoda per smegenis dar smarkiau.

Štai todėl tarp anašos ir opiumo visiškai aiškios ribos ir nebuvo. Aišku, kadangi visgi opiumas buvo brangesnis dalykas, tai įmaišydavo jo nevisad, o kai ir įmaišydavo, tai ribotai, betgi ir šiais laikais kai koks nors dyleris įvarvina šyrkės kelis lašus į parduodamą gramą žolės, tai irgi daro tiktai rinktiniams klientams - tiems, iš ko tikisi vėliau daug uždirbt.