Šypsenėlės

Šypsenėlės naudojamos tiesiog jausmams parašyti, taip, kaip veidukai kokie. Nors debilavoti kalbainiai net ir čia buvo prisigalvoję ir kaip visad atbulai sugalvoję, kad negalima sakyti "šypsenėlė", o reikia sakyti "emotikonas" arba "emograma". Nes gi akivaizdu, kad kalbainiams ne visi namie, tai jie vietoj lietuviškų žodžių net ir užsieninius kiša, o paskui jau sugalvoja, kad reikia sakyti "jausmaženklis". Taigi vat pagal VLKK ir būtų jausmaženklis, o normalūs žmonės tai vadina šypsenėlėmis.

Ogi dar japonai kaip visad viską atbulai daro, tai ir šypsenėlės pas juos visai kitokios ir vadinasi kaomoji, tai ten jų ir nesuprasi...

Gi šiaip jau iš ASCII irgi ASCII art tai atsiradę išties viskas...

Lietuviškos šypsenėlės

:-) - tiesiog šypsena

:-( - liūdesys

:-| - rimtumas, įdėmus klausymas

:-/ - kreivas šypt arba abejonė

:-D - juokas arba išvis netgi lolai

:-E - pyktis arba rodomi dantys

:-O - nuostaba arba žiovulys

:-] - pikdžiuga arba kompiuterastinė šypsena (skliaustui nereikia šifto spausti)

;-] - visai kompiuterastinė šypsena (be jokio šifto)

8-] - labai emocionalus ir linksmas susidomėjimas, kaip pamačius gerą kažkieno feilą

:-P - iškištas liežuvis, kurį jums rodo, arba šiaip laižosi

:-x - užčiaupta burna ("nieko nesakysiu")

:-* - bučkis

:-@ - laižiakas, neteisingai vadinamas prancūzišku bučiniu

:-@~ - laižiakas toks, kad seilės tykšta

:-S - perkreiptas iš pasišlykštėjimo snukis

Dar visokios pagerintos šypsenėlės

=:-) - pankas

B-) - su akiniais

:-'( - ašaros

Tai aišku, visas šitas šypsenėles galima vartoti ir be jokio ten "-" ženklo, bet taip tada jos pasidaro jau visai ne tokios profesionalios ir gražios, todėl čia jau kultūros dalykas, kad gražiai jas užpaišyt.

Ogi dar supermamos šmaikštašiknės visai nemenka dalim yra pakankamai bukos, kad šitų šypsenėlių nesupranta, tai vietoj to žodžiais užrašo, kaip kad lotuliukas, mirksiukas ir taip toliau...

Dar pabaigai apie šypsenėlių istoriją

Viskas išties prasidėjo dar gal kokiais 1953 metais "New York Times" laikraštyje, kai ten kažkokias šypsenėles ratukuose išspausdino. Bet tai kai tas visas spaudos menas kažkaip neužstrigo visiems, tai visi paskui ir užmiršo, bet liko viskas šypsenėlėse iš ASCII kodų, kur tokie rutuliukai su veidukais buvo.

O išties tai dar anksčiau viskas prasidėjo, kai kažkoks amerikonų humoro žurnalas Puck 1881 metais pasiūlė tokius simbolius, tik sudėtingesnius, maždaug taip atrodančius, kur pasukus galvą, galima įžiūrėt kažkokį veido atvaizdą. Bet tai buvo taip nerišliai padaryta, kad atspausdinti to niekas negalėjo. Tai ir nepaplito.

O paskui 1982 metų Rugsėjo 19 kažkoks Scott E. Fahlman į kažkokį priešistorinį internetą, vadintą Usenet, parašė pasiūlymų žmonėms, kad galima gi emocijas išreikšti tokiais simboliais dviem, katrų pirmasis reikštų džiaugsmą, o antrasis - liūdesį:

• :-)
• :-(

Tai žmonėms tai visai patiko, bet paskui tai šitos šypsenėlės sutrumpėjo, nes visus užveikdavo rašyti minusą, tai gavosi paprasčiau:

• :)
• :(

Originalus Scott E. Fahlman laiškas apie šypsenėles

Čia jums pateikiame originalų kopypeistintą to Scott E. Fahlman laišką, kur viskas pristatyta buvo:

19-Sep-82 11:44    Scott E  Fahlman             :-)
From: Scott E  Fahlman <Fahlman at Cmu-20c>

I propose that the following character sequence for joke markers:

:-)

Read it sideways.  Actually, it is probably more economical to mark
things that are NOT jokes, given current trends.  For this, use

:-(

Tai šitas taip pasiteisino, kad jau po kelių mėnesių visas Usenet ir Arpanet buvo pilnas tų šypsenėlių per visus galus. O jau dar paskui pasirodė dar visokios kitokios šypsenėlės.