Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Rupūžė

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rupūžė - tai panašiai kaip varlė, bet nemoka šokinėti, tai bėgioja juokingai. Nors ir nerangios atrodo, bet neretai rupūžės būna vikrios vos ne kaip kokios pelės, tad neapsirikit.

Dar rupūžės sako, kad turi karpų, tai jei paimsi į rankas - tai karpomis ir apleis. Išties tai nelabai, bet gi būna kaip sako.

Senais laikais, kai narkotikai buvo prastai žinomi, nes buvo Viduramžiai, kai kurios raganos atrasdavo, kad ilgai laižant rupūžes, apima keistas apgirtimas su kažkokiomis haliucinacijomis - ogi pasirodo, kad visokios rupūžių rūšys per odą išskiria įvairius nuodus, kurie dar ir psichiką veikia - haliucinogenai. Tiesa, nors yra pasaulyje ir labai daug tų medžiagų išskiriančių rupūžių rūšių, mūsiškės rupūžės tuo nepasižymi - ko gero, dešimtis jų reikia nulaižyti, kad per smegenis duotų.

Daugiausiai haliucinogenų turi kažkokia kolorado rupūžė (Bufo alvarius), tai jos oda išskiria DMT ir į jį panašių junginių tiek, kad nuo vieno lengvo lyžtelėjimo žmogus po pusvalandžio jau nesiorientuos, kur jis yra ir ką išvis veikia. Kitos rupūžių rūšys turi ne tiek DMT, kiek gana panašaus savo poveikiu, tačiau labai toksiško bufotenino, tad nors ir gali duoti kokių nors ten tripų, tiek pat lengvai gali ir į kapus nuvaryti.

Senose knygose galima aptikti visokių mitų ir legendų apie tai, kaip raganos verda viralą iš rupūžių ar kaip maudo jas piene ir panašiai. Išties gi visa tai susiję su blogai suprastais senais, visiškai tradiciniais aktyvių medžiagų išgavimo metodais: rupūžės tiesiog laistomos pienu, kurio riebaluose ištirpsta tų pačių rupūžių išskyros. Reikalas tas, kad verdant rupūžę, labai jau mažai tų medžiagų tegalima išgauti, tačiau jos nuolat gaminasi rupūžių odos liaukose. Taigi, rupūžė, iš kurios išgaunamos tos medžiagos, būtinai turi likti gyva. Tai štai tos rupūžės ir laikomos pusę dienos kokiame nors bliūde, laiks nuo laiko aplaistomos pienu, o paskui tas pienas nupilamas, o paskui vėl juo laistomos tos pačios rupūžės. O galų gale, po kelių valandų laistymo pienu, tame piene prisikaupia jau tiek medžiagų, kad galima ir apsinešti nuo jų. Apsinuodyti, aišku, irgi galima.

Beje, kad paskui galima būtų kartoti tas procedūras, rupūžes tenka paleisti į laisvę, nes dėl nuolatinio dirginimo jos jau daugiau tų medžiagų neduoda - ale gi taip paleistos laisvėn, paskui rupūžės ir kaupiasi paskui daržuose ar šiaip kokiuose nors parkuose.


Dar žr.

  • Hipnorupūžė - kaip sako gandai, buvo sugalvota ne šiaip sau, o kaip tik dėl to, kad atvaizduotų tas psichodelines rupūžes