Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Didžioji isterija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Didžioji isterija, dar žinoma, kaip grand hysteria - pati ta tikroji isterija, nes visos kitos dar netikros, taigi - nelabai įdomios ir įspūdingos. Tikra didžioji isterija pasižymi savo esminiu požymiu - tai didysis isterinis priepuolis, aplinkiniams paliekantis neišdildomą įspūdį.

Yra du požymiai, rodantys kad pacientė serga ne kuo kitu, o didžiąja isterija:

  • Laiks nuo laiko pasikartojantys didieji isteriniai priepuoliai
  • Stigmata - rinkinys visokių papildomų sutrikimų, kaip kad eisenos sutrikimai, regos sutrikimai (dažniausiai tunelinė rega), paralyžius, anestezija, amnezija, kalbos sutrikimai arba visiška nebylystė.

Išties gi tą didžiąją isteriją išrado toksai XIXa. psichiatras Jean-Martin Charcot (Šarko), kuris pakliuyvo dirbti į Paryžiaus moterų psichiatrinę ligoninę (Salpetriere), dargi kaip tik į tą skyrių, kur visokios neramios pacientės būdavo. Dauguma tų neramių pacienčių buvo tiesiog paprastos išprotėjusios neurotikės su giliu poreikiu gauti aplinkinių dėmesio, taip pat dalis buvo ir šizofrenija, ir epilepsija sergančios.

Taigi, tame durnyne Šarko pastebėjo, kad kažkaip jau labai kartais vienu metu beveik visas moteris kokie nors priepuoliai apima. O tie priepuoliai dar ir vienodi beveik būna - primenantys didįjį epileptinį priepuolį, tik su savais įdomumais.

Štai taip Šarko ėmė daryti bandymus su tomis isterikėmis, o paskui atrado, kad yra visas rinkinys požymių ir neabejotinai aiški liga - didžioji isterija, kuriai esant pacientės lengvai hipnotizuojasi, o taip pat vis rodo didžiuosius isterinius priepuolis.

Įdomu, kad tuos didžiuosius isterinius priepuolis terodydavo Salpetrierio pacientės, kitur gi pasaulyje to nelabai pasitaikydavo. Negana to, pačiam Šarko numirus, priepuoliai kažkaip ėmė nykti, o galų gale beveik išnyko. Dar vėliau paaiškėjo realybė: isterikės, siekdamos dėmesio, suimituodavo tokius priepuolius, kokių tik gydytojai užsimanydavo, kad tik į jas kas dėmesį kreiptų. O kai Šarko tas isterikes nelyg cirke rodydavo ir demonstruodavo, tai aišku greitai tuntai isterikių išmoko tinkamus priepuolius meistriškai atlikinėti.

Negana to, betiriant isterikes, paaiškėjo, kad pas jas ant kūnų yra dar ir tam tikri vadinamieji isterogeniniai taškai, kuriuos paspaudinėjus ar patrynus, gali kilti didysis isterinis priepuolis arba priešingai, prasidėjęs priepuolis gali būti greitai užbaigtas. Praktikoje tie taškai paprastai būdavo kaip tik ten, kur klitoris. Kas įdomu, tuos taškus viena pas kitą atrado pačios isterikės, o jau paskui gydytojai, slapta jas bestebėdami per skylutes duryse, pamatė, kad jos ten vienos kitas taip masažuoja, sukeldamos ir nuslopindamos priepuolius viena kitai.

Visgi iš didžiųjų isterinių priepuolių ir visų tų isterogeninių taškų tyrimo paaiškėjo vienas dalykas: isterikės paprastai turėdavo didelį poreikį tuos taškus kažkaip stimuliuoti. Taigi, kaip rezultatas, buvo išrasti du labai naudingi dalykai: Šarko dušas ir vibratorius. Vėliau paaiškėjo, jog abu tokie įrenginiai labai netgi padeda nuo isterijos, nes išties visa isterija - ne kas kita, kaip patologinis nedapistitas.

Taip minia isterikių apdurnino gariausią XIX amžiaus psichiatrą ir išnaudojo jį savo vulgariems seksualiniams poreikiams tenkinti.

Negana to, paskui iš tų teorijų apie isteriją Froidas atrado sąryšį tarp seksualinių problemų ir pamišimo. Dar vėliau, po ilgų visuomenės pokyčių (labiausiai dėl to, kad iš menamo susirgimo masturbacija patapo norma), seksualinės problemos pasaulyje beveik išnyko, iš psichiatrinės praktikos beveik dingo ir ta pati isterija.