Tapkių čiulpikas

Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones, o jei tiksliau - panašu į šyvos kumelės sapną. Įtariame, kad čia tik gandai apie alternatyvią realybę, su šiuo pasauliu (aprašomais faktais, įvykiais, daiktais ir žmonėmis) neturintys nieko bendra. Todėl paskelbtas paneigimas, kuris viską neigia. Konkrečias pastabas skaitykite straipsnio aptarime. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti ir papildyti tinkamais faktais!

Tapkių čiulpikas (tapkiapisys ir dar dahuja pavadinimų, kuriuos galite perkaityti po jo fotografaji.)- tai toksai čiūvas, kuris žinomas dėl savo įdomaus būdo. Legenda byloja, jog šis, baisiai įdomus bahūras, naktimis įsilaužia į Šeduvos gyventojų gryčias, ir vogia jų tapkes.

Tapkių čiulpikas. (dar žinomas kaip: padlaižys, tapkiafilas, tapkiapisys, tapkiapapas, tapkiaburnis, tapkiašliundra, šlepedunda,kaliošlaižys, kroksanas, bobų/tapkučių baisiausias košmaras, tapkegoga, pizdatapkis

Priešistorė

Kodėl jis tai daro? Jokia tapkė neišgyveno, kad galėtų papasakoti. Šis bobučių košmaras, sakoma, gimė apie porą tūkstančių metų pr. Kristų. Manoma, jog Tapkių Čiulpiko atsiradimo istorija yra tokia: Kaip visi žinome, Šeduva anais laikais buvo Izraelio sostinė. Šiame miestelyje, kuriame nuolat visi gerią alų, dirbo toksai batsiuvys. Jo darbavietė buvo sugriūvęs suoliukas miesto centre. Šis padorus ir darbštus žmogus taisydavo ne tik batus, bet ir siuvo tapkes, mat Šeduviai labai mėgo šlepkes. Jis, dieną naktį, be pertraukų, dirbo dėl Šeduvos gyventojų gerovės, praktiškai už dyką. Vieną vėjuotą ir debesuotą dieną, pas jį atėjo kažkoksai tai Alugirtas. Alugirtas puolė ant kelių, ir meldė batsiuvį pagalbos. Mat, jo tapkę ištiko didi nelaimė. Batsiuvys, kaip didingas ir pareigingas žmogus, sutiko padėti. Alugirtas nusivedė batsiuvį į tokią aikštę, kurią šiais laikais vadiname turgeliu. Alugirtas, klebančiais savo pirštais ir drebančia ranka, savo sulūžusiu pirštu parodė į skylę žemėje. Batsiuvys palenkė galvą žemyn. Ten buvo laukinio tuoleto skylė, ir joje, tarp išmatų, pluduriavo firminė Šiaudros tapkė. Jo nosį pasiekė tikras, autentiškas tūliko kvapas, kuris tą pačią sekundę nugalabijo pusę jo smegenų ląstelių, išdegino nosies plaukus, ir apakino gerai minutei. Alugirtas, truputį peršikęs, nu gerai, ne truputį, o daug, nes jo kroksai tuo metu jau buvo pilni fekalijų, paklausė Batsiuvo, ar šis galys padėti. Batsiuvys, atgavęs regėjimą, atsisuko į Alugirtą, ir žemu, skausmo pilnu balsu tarė: "Kad visi, kurie drįso tuštintis and firminės Šiaudros tapkės, amžinai būtų prakeikti! Kad visi, kurie šios tapkės negelbėjo, būtų pasmerkti! Kad visi, kurie prisidėjo prie šios pragaro skylės kasimo, patirtų pragarą savo gyvenymuose! Niekad mano rankos daugiau netaisys šitų išgamų batų! Tegu pats velnias, atlyginą už šį baisų darbą!". Jo širdis buvo pilna sielvarto, jo žodžiai, galingesni už 1l-o Šiaudros galią, pasiekė pačius giliausius pragaro kampelius. Net ir velniui atrodė, jog tai ką Šeduviai padarė, yr šlykštu. Jeigu net velniui bjauru, tai tikrai baisu. Velnias, atsižvelgęs į nuoširdžius Batsiuvio palinkėjimus, sukurė tokį bilduką, kuris teėda Šeduviu tapkes iki šių dienų. Ar bent jau taip pasakoja bobutės.

Dabartis

Šiais laikais, turgelis visdar gyvuoja, o tos šudų skylės vietoje stovi Bio tuoletas, kuris anot legendos, yr Tapkių čiulpiko buveinė. Dar neatsirado tokio drąsaus Šeduviečio, kurs neprišiktų į tapkes, prieš atidarydamas Bio tuoleto duris. Todėl sunku pasakyti, ar legenda- tai tiesa. Tačiau žinom vieną, kad visdar tebedingsta žmonių tapkės. Ir ši Tapkiapisio legenda gyvuoją daugybę metų, perduota iš kartos į kartą, ir yra itin svarbi Šeduvos kultūros dalis.