Senis Albinas: Skirtumas tarp puslapio versijų

: - ''Bet atkeliavo į Marijos žemę žydų pirkliai su savo žydiškomis prekėmis ir išmokė lietuwius visokių nedorybių, visų pirma prekiauti tarpusavyje, vengti mokesčių bei apgaudinėti vienas kitą. Vėliau, žydų pakviesti, Lietuwą masiškai užplūdo visokių tautybių pasaulio perėjūnai, - visų pirma tai lenkai, rusai, gruzinai ir t.t.''

: - ''Būtent tada visiškai pakriko lietuwių moralė - jaunimas ėmė nebeklausyti senių, pastarieji dėl to ėmė bambėti, kol gal gale pasidarė visiškai nepakenčiami. Išmoko dorieji lietuwiai vogti, apgaudinėti, lupikauti, muštis, gerti alkoholinius gėrimus, rūkyti… Be to juos žydai primokė pamėgti pinigus, bei savo žydiškose gildijose susimokė įskiepyti lietuwiams iki to buvusį visiškai svetimą bruožą, - pavydą, vėliau tapusį lietuwių nacionalinio išskirtinumo simboliu. Galutinai pakriko dorovingoji Lietuwa būtent dėl šių atėjunų, visų pirma dėl žydų ir rusų blogos įtakos''.

: - ''Neatleisiu!,.. nedovanosiu!..'' - kraupiai sušuko Senis ir iškėlė į dangu savo liesą, kaulėtą bei nuo senatvės ir isterijos kretančią ranką, o taip pat antikvarinis lietuwių dievukas Perkūnas pritarė Seniui savo trenksmu iš dangaus.

: - ''Užteks,.. pakaks,.. pakaks kentėti nuo svetimšalių, griaunančių mūsų nacijos pamatus, pastoviai primaišančių savo šuniško kraujo ir taip teršiančių nacijos grynumą… Pakaks broliai lietuwiai gyventi tokioje valstybėje, kur vienas lietuwis su šakėmis tyko lietuwio kito… pakilsime į kovą ir vėl bus Lietuwa lietuwiams, ir kai nebebus tų atėjūnų, iš kurių ir kilo visos tos negerovės, tada vėl laisvai galės sau po Lietuwos miškus ganytis meškos, mergužėlės vėl pins rūtų vainikėlius, berneliai laukuose ganys žąsinus bei ožius… Atgims toji tikroji Lietuwa tarsi Feniksas iš pelenų krūvos, ir gyvensime mes visi be jokių nusikaltimų bei negerovių, kaip kad kad buvo senosios Lietuwos laikais…''