Lietuvių liaudies posakiai - tai anasai folkloras irgi tautosaka, katrą dažnas VLKK veikėjas ar šiaip koks degeneratas išu bažnyčios norėtų paneigti, esą tai kokia tais svetima įtaka, gi tuo tarpu tikri lietuviai į akis jumei pasakytų, kad keikimės lietuviškai, nes išimtinai lietuviški keiksmažodžiai yra patys vulgariausi posakiai ateina ne iš rašytojų lūpų, o iš žilos senovės ir kaimietiškos, pagoniškos liaudies išminties.
Ir bene garsiausiai pagarsėjo bandymas lietuviškus posakius surinkti, katrą anoksai Vincas Krėvė-Mickevičius darė, tai iš ano bandymo pavyzdžiuis tokių posakių yra atėję, o ir šiaip vat paieškojus visokių įdomybių atrast galima:
- Abu mergą pisom, vienas bėdą tempk
- Adata pyzdos neužkimši
- Apsigavo, kaip merga, bybio paragavus
- Apsimyžo, kaip merga, berno čiupinėjama
- Arklį pardavęs, bybiu žemės nesuarsi
- Aukščiau bybio neiššoksi
- Baidosi, kaip sena merga bybio
- Bijo merga vaiką pasigauti, bet nori bybio paragauti
- Bandė kiškis kumelę pisti
- Davatkauna, kol bybio neparagauna
- Didelis, kaip eržilas, o bybys - kaip katino
- Dyka duona šikną drasko
- Durniui ir šūdas už pyragą
- Eina, kaip bajoras, kelnes prišikęs
- Geram žmogui šūdo neskauda
- Kai išsižioji - šikna per koserę matos
- Pasikėles, kaip šūdas ant šakių
- Vyras kaip ąžuolas, bet kiaušiai - kaip giliukai
- Adata ne bybis - mergos nepadursi
- Bybys - ne ožys, šienu nepašersi