Lėkštutis

Anądien keliavau iš Kėdainių į Ignaliną. Pasirodo - įprasta, kad po pietų ta krptimi nevažiuoja joks autobusas jau. Stoty paklausta konduktorė sakė, kad galbūt dar važiuoja traukinys. Pasižiūrėjau žemėlapy - dvi geležinkelio atšakos. Ilgesnė eina į Visaginą, o antroji pusiaukelėje suka į kairę ir veda atomimės elektrinės link.

Paskuj klausiu skarotos raganos su skuduru - kaip man, po velnių, nusigaut link Ignalinos?

- Nu, taksi brangu bišky būtų, - numykia tarnautoja. Tada paaiškėja staiga, kad atvaro toks bičas su mašina, volosatas očkarikas ir sako "pavešiu į kaimo turizmą - palūkėsit, kol kitas autobusas atvažiuos. Gal rytoj...

Nu, gerai - varom.

Atvarom į kaimo turizmą pro snieguotų laukų, miškų ir klonių peizažus su džipu. Užeinam svetingai gaspadoriaus pasitikti į menę, o ten- vaišės santūrios!

Sėdam kaip bočiai ant ąžuolinių krėslų irgi uslanų, su rozečiais ir WiFijum bei gėralu su užkandžiais. Ilgo, masyvaus, tvirto, ilgaamžio, ąžuolinio, medinio, neobliuoto - šimtmečiais rankovėmis nugludinto stalo gale - Lėkštutis.

Ten matosi šalia ir negausiai besirenkantys sėbrai: tas pats minėtas volosatas taksistas su akiniais, dar kitas - kaip iš filmo, pora šiaip iš facebook pažįstamų, nu - vienžo.

Ir kas penktas po saują žolės, tarytum, atsineša. Kas skanko plasmasiniam maišely, kas vydo skuduriniame, o dar ir iš geležinių dėžučių beria - vaišina, pučia ir o vysokom, būktai, varo.

O tada pagalvojau, kad žopa man