Ignalinos atominė elektrinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Ignalinos atominės aliektrinė''' - tai toks mistikos apgaubtas energetinis monstras Lietuvoje. Kitas, toks energetikos centras, yra nebent Mekinėje [http://www.balsas.lt/gaires/merkines-piramide].  

IAE buvo pradėta statyti 1978 metais kažkur. Jį daugiausiai statė specialūs Tarybinės kariuomenės daliniai – vadinamas “stroibatu”, tad apie statybos kokybę galima nesunkiai spręsti. Jei taip būtų statomos šiuolaikinės “kartonkės”, tai jos matyt ir vėjo gūsio neatlaikytų, mat tada niekas nieko neskaičiavo – pinigų leista kiek nori, medžiagų – irgi. Statybos labai atsiliko nuo Partijos nustatytų terminų. O jie spaudė. Galų gale šiaip ne taip su puse galingumo pirmasis blokas buvo paleistas 1983 metų gruodžio 31 dieną. Amžininkai būktai pasakoja, kad statybos nebuvo pilnai baigtos, nedirbo liftai, o reikalams atlikti reikėdavo lakstyti į lauko tualetus. Šiaip ne taip išvargę pirmąjį bloką pulta baiginėti antrąjį, kuris turėjo būti paleistas 1986 metais. Bet tada ne iš šio nei iš to driokstelėjo Černobylis, tad statybos šiek užsitęsė, mat staiga paaiškėjo, kokia betvarkė gaubia tas statybas. Antrasis blokas buvo paleistas 1987 metų vasarą. Trečiasis blokas buvo pradėtas statyti ir užbaigta sbuvo apie 60 procentų. Vėliau priimtas sprendimas statybas sustabdyti, o jau neprigulnybę paskelbtoj Lietuvos – statybas nutraukti ir bloką išmontuoti. Ketvirtojo bloko statybos buvo kiek pradėtos, tačiau po to, kai driokstelėjo Černobylis, nutarta jas nutraukti. Jei neturite ką veikti prieš miegą galite pasiskaityti čia [http://www.elektroklubas.lt/pdf/AsmontasAE.pdf]

Taip norėtusi paskaityti anųjų laikų tautinės masmedijos šedevrą – spaudalą “Sąjūdžio žinias”. Ten tokių mitų beigi padavimų buvo prirašyta kad būtų minties krūvai feljetonų prirašyti. Aišku, be vyravusios betvarkės buvo ir visokių kitokių priežasčių – informacija apie IAE nebuvo labai viešinama, jos darbuotojai su čiabuviais-pupuasais menkai bendraudavo, galų gale buvo proga visame gražume parodyti savo tamsumą.

Kai Lietuva paskelbė neprigulnybę ir jąją kartu su Baltarusija beigi kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis realiai gavo, aišku, kilo visokiausių neramumų, o Visagine, tuomet dar Sniečkumi vadinamame, įtampa buvo didelė, nes beveik visi darbuotojai buvo po litevski ni bum bum ir atvykę iš kitur, daugiausia iš Rusijos. Kai kurie sėdėjo ant lagaminų ir laukė, kas čia bus (mat ėjo kalbos kad litovcai iki Kalėdų suvalgys visus rusus irgi pelėdas). O vienas iki apsiseilėjimo keršto litovcams-nacionalistams ištroškęs inžinierius pabandė palikti dovanėlę – virusą kompiuterinėse programose, kurios apskaičiuodavo reaktoriaus darbo parametrus. Virusas buvo paprastas – tiesiog su kiekvienu programos paleidimu nežymiai buvo sumažinama reaktoriaus galia, lyginant su realia. Tačiau ši gudrybė greit paaiškėjo, ir darbuotojui teko susipažinti su baudžiamuoju kodeksu. Tada spaudalai rašė, kad darbuotojo kaltė buvo kaip ir įrodyta, jo namuose buvo rastos programos išklotinės su virusu, tačiau kaip ir kas ten baigėsi – nežinia. Prokurorų prisiminimai irgi buvo aprašyti – kaip jie užsirakindavo viešbučio kambaryje ir bijodavo vakare kur nors išeiti, ypač algų mokėjimo dieną.

Pačiame metalo vogimo ir perpardavinėjimo įkarštyje, 1993 metais, iš IAE du lochai pavogė nenaudoto branduolinio kuro kasetę – virš 7 metrų kokius 250 kg sveriantį pailgą darinį, kurio pusę maždaug masės sudaro urano oksido tabletės, kitką – spalvotasis metalas cirkonis. Tiesiog pririšo ją prie autobuso dugno ir išvežė, manydami kad labai protingai padarė ir tuoj bus turtingi. Deja, būktai, metalą, ir tai ne visą, sugebėta parduoti, o branduolinę medžiagą po ilgo ir kantraus darbo saugumiečiai surado būktai kažkur užkastą. Kita vertus – uranas – gal ir kietai skamba, bet jo pirkėjas dažniausiu atveju neabejotinai turės kokį nors laipsnį.