14 fašizmo požymių: Skirtumas tarp puslapio versijų

# Žmonėms, kurie neturi aškaus socialinio identiteto, ur-fašizmas visada sako, kad jų esminė ir vienintelė tikra privilegija - [[tai tai]], kad jie gimė toje pačioje valstybėje. Išties tai yra tas pats [[nacionalizmas]]. O giliau pažvelgus, šitas požiūris reiškia dar ir tai, kad vieninteliai, kurie suteikia nacionalistams identitetą - tai tie, kas nepriklauso jiems, kitaip tariant - priešai. Atitinkamai, nacionalizmo šaknys čia siejasi su pamišimu dėl santykių su kitomis tautomis, o patys nacionalistai jaučiasi apsupti priešų. Paprasčiausias tokių santykių siužeto sprendimas - tai remtis [[ksenofobija]]. Kita vertus, gerai besivystantis nacionalistinis siužetas būtinai turi remtis vidiniais priešais: ilgą laiką geriausiu taikiniu buvo [[žydai]] (nes jie ir valstybės viduje, ir išorėje), tačiau dabar randasi ir naujos grupės, pvz., turkai ar dar kokie nors [[migrantai]].

# Fašizmo pasekėjai turi jaustis pažeminti to, kad jų priešai demonstratyviai rodo savo turtingumą ir jėgą. Pvz., žydai yra galingiausi, nes jie turi slaptą tarpusavio pagalbos tinklą ir išvis visur yra [[žydomasoniai]]. Tačiau tuo pat metu [[diskursas]] privalo prieštarauti sau: tie patys ur-fašizmo pasekėjai būtinai akcentuos, kad išties tai tie priešai yra silpni ir lengvai sudorojami. Pvz., [[rusofašizmas|rusofašizmo]] atstovai būtinai pasakos apie tai, kad Amerika viską valdo, yra pasaulio policininkė ir taip toliau, bet kad kartu jų ekonomika subyrėjusi, jie bailūs, nieko negali ir juos jau ištiko krachas. Beje, dėl tokio permanentinio [[kognityvinis disonansas|kognityvinio disonanso]] fašistiniai režimai negeba įvertinti realybės, todėl labai nerišliai kariauja: tai didžiulėmis pajėgomis puola mažą priešą, tai neadekvačiai silpnomis pajėgomis puola daug stipresnes šalis.

# Eliitizmas yra būdingas reakcingų ideologijų bruožas, nes jis fundamentaliai aristokratiškas, o aristokratiškas ir militaristinis elitizmas negailestingai diegia panieką silpnumui ir silpniesiems. Dėl savo populizmo ur-fašizmas gali skleisti tik masinį, populiarųjų elitizmą, pagal kurį kiekvienas pilietis priklauso geriausiems pasaulio žmonėms, o partijos nariai - tai geriausi valstybės piliečiai, o tie piliečiai vėlgi gali tapti tos partijos nariais. Bet kadangi patricijai negali egzistuoti be plebėjų, čia vėl atsiranda vidinis prieštaravimas: lyderis (fiureris) tampa vadu ne demokratiškai, o per savo jėgą ir rėmėjus, o tai reiškia, kad jo jėga ir rėmėjai galią įgavo dėl masių silpnumo. O tai reiškia, kad valstybės piliečiai yra tokie silpni, kad negali egzistuoti be juos valdančio lyderio, kurio jie ir nusipelno.

# Tokioje perspektyvoje kiekvienas yra mokomas tapti didvyriu. Kiekvienoje mitologijoje didvyris yra išskirtinis veikėjas, tačiau ur-fašizmą atstovaujančiose ideologijose didvyriškumas tampa norma. Didvyrių kultas yra griežtai susietas su mirties kultu - pvz., [[Ispanija|Ispanijos]] [[falangistai]] turėjo šūkį "Viva la Muerte" ("Tegyvuoja Mirtis"). Nefašistinėse visuomenėse fašistuojantys viešai aiškina, kad mirtis yra nemaloni, tačiau turi būti sutikta garbingai. Patiems fašistams jų vadai aiškina, kad mirtis yra skausmingas būdas patirti kažkokią antgamtišką palaimą. Tipiškas amžinojo fašizmo didvyris patiria heroišką mirtį, kuri paskelbiama geriausiu apdovanojimu už didvyrišką gyvenimą. Ur-fašizmo didvyris nekantrauja mirti ir nuolat į mirtį siunčia kitus žmones.