Šoko terapija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kaip manoma, tam tikra primityvi šoko terapija buvo žinoma dar nuo viduramžių, tačiau tuometiniai metodai buvo barbariški - mušimas lazdomis ir rykštėmis, laistymas lediniu vandeniu ir pan., tad neefektyvi. Plačiau tyrinėti šoko terapiją pradėta XIXa., ypač [[Šarko]] klinikose. Tuo metu buvo atrasti ir fiziologiniai paaiškinimai procesams: dirbtinai sukeltas [[isterija|isterinės]] [[schizofrenijos]] priepolis leidžia išvengti priepolių ateityje, atpalaiduoti vidinę nervinę paciento įtampą. Taip pat pastebėta, kad šizoidinė simptomatika nesiderina su epileptine, taip atrasta, kad konvulsijas sukeliančios terapijos rūšys efektingai slopina neurotinius simptomus, depresijas, [[schizofreniją]] ir pan.. Italų mokslininkas [[Ugo Cerletti]] XXa. viduryje padarė revoliucingus tyrimus, sukurdamas [[metrazolo terapija|metrazolo terapiją]], o vėliau - ir tobulesnę [[elektrokonvulsinė terapija|elektrokonvulsinę terapiją]], išvystydamas [[lobotomija|lobotomijos]] naudojimą, taip modernios [[psichiatrija|psichiatrijos]] metodikos padėjo pasveikti [[milijonai|milijonams]] pacientų įvairiose pasaulio šalyse. Vėlesniais laikais šoko terapija buvo aktyviai tobulinama [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungoje]], vadovaujant akademikui [[Snežnevskis|Snežnevskiui]]. Šiuo metu šios terapijos rūšys yra laikomos efektyviausiomis ir greičiausiai veikiančiomis [[psichiatrija|psichiatrijos]] metodikomis.