"Kareiviškos išminties knyga"

Iš „Kareiviškos išminties knygos“, 323 psl. 2-ra pastraipa: Karys, „nelaikantis liežuvio už dantų“, susilaukė didelių nemalonumų - įširdusio už tai vado buvo galų gale stipriai „išgvaltavotas“. Stovi liūdnas rūkykloje, rūko ir mislija - iš kur vadas viską žino? Staiga girdi kažkas greta medyje stuksena. Pakelia akis į medžio viršūnę, ogi – genys. Nušvito kario mintys, suprato: štai kas yra visų mano bėdų šaltinis... Kažkada buvęs vadas

232 psl. 3-ia pastraipa: Ir vėl už tą patį. Ir vėl – tas pats. Kariui visai liūdna. O ir rūkosi daug, ir ne iš gero gyvenimo... Ir vėl – stuksena. Staiga, kariui nušvinta viltis: gal ateityje viskas bus gerai, nes rinktinės Vyriausiasis pelių siaubas katinas Savanoris jau kelinta diena nuo stogo labai jau atidžiai stebi tą „stuksentoją“. Kažkada buvęs vadas

Iš „Kareiviškos išminties knygos“, 320 psl. 1-ma pastraipa: Pas vadą ateina pavaldinys ir sako: - Vadas, kų daryc, “apsiknisau“? Vadas: - „Apsiknisai“ dabar - „pasiknisi“ ir „atsiknisi“. Kažkada buvęs vadas