"Kareiviškos išminties knyga"

Iš „Kareiviškos išminties knygos“, 323 psl. 2-ra pastraipa: Karys, „nelaikantis liežuvio už dantų“, susilaukė didelių nemalonumų - įširdusio už tai vado buvo galų gale stipriai „išgvaltavotas“. Stovi liūdnas rūkykloje, rūko ir mislija - iš kur vadas viską žino? Staiga girdi kažkas greta medyje stuksena. Pakelia akis į medžio viršūnę, ogi – genys. Nušvito kario mintys, suprato: štai kas yra visų mano bėdų šaltinis... Kažkada buvęs vadas 232 psl. 3-ia pastraipa: Ir vėl už tą patį. Ir vėl – tas pats. Kariui visai liūdna. O ir rūkosi daug, ir ne iš gero gyvenimo... Ir vėl – stuksena. Staiga, kariui nušvinta viltis: gal ateityje viskas bus gerai, nes rinktinės Vyriausiasis pelių siaubas katinas Savanoris jau kelinta diena nuo stogo labai jau atidžiai stebi tą „stuksentoją“. Kažkada buvęs vadas