Kliento-serverio architektūra
Kliento-serverio architektūra - tai tokia duomenų perdavimo architektūra, kur yra komandas siunčiantis klientas ir tas komandas vykdantis serveris. Serveris paprastai aptarnauja daug įvairių klientų, tuo tarpu klientas pagal poreikį gali kreiptis į įvairius serverius. Visam kliento-serverio bendravimui būna naudojamas koks nors protokolas - t.y., rinkinys visokių taisyklių, raktinių žodžių ir panašiai, kurie nusako komandas, kurias siunčia klientas, ir veiksmus, kuriuos pagal tas komandas privalo atlikti serveris.
Dar kai kurie gudresni sako, kad čia tipo yra kažkokia komunikacinė trejybė su hierarchija, bet tai jai į šitai nesigilinkim.
Kalbant žmogiškai, kliento-serverio architektūroje viskas veikia taip:
- Yra pranešimo siuntėjas, kuris vadinamas klientu - jis siuntinėja komandas
- Yra koksai tai duomenų perdavimo arba ryšio kanalas arba kompiuterių tinklas, pvz., Internetas, kuriuo perduodami duomenys ir komandos
- Yra pranešimo gavėjas, kuris vadinamas serveriu - jis gauna ir vykdo komandas, perduodamas klientui tų komandų įvykdymo rezultatus
Kartais, aišku, būna atvejų, kur sunku pasakyti, kas tenai yra klientas, o kas yra serveris, nes būna, kad dvi pusės abidvi viena kitai ir komandas, ir duomenis siuntinėja. Bet tada paprastai skaitoma, kad tas, kas čia lokaliai, su kuo dirba vartotojas - tai ir yra programa-klientas, o kas yra kažkur toli, kokiame tai serveryje - tai ir yra programa-serveris. Nors net ir tokiu atveju kartais irgi būna išimčių - pvz., X-Window sistemoje vartotojas dirba lokaliai su serveriu (kuris palaiko ekraną, klaviatūrą ir pelę), tuo tarpu programiniai klientai gali būti už tūkstančių kilometrų nuo realaus vartotojo. Kitą vertus, tokie atvejai yra visgi išimtys.
Kliento-serverio architektūra yra visų šiuolaikinių kompiuterinių tinklų esmė ir dabartinio IT pagrindas.