Autorystė

Autorystė - tai taip vadinamos neturtinės autorių teisės, kurių esmė - ne piniginė savininkystė, o tiesiog buvimas autoriumi. Pinigines aka finansines teises į turtą galima parduoti, pvz., atiduoti leidyklai visas turtines autorių teises, įskaitant ir teisę versti kūrinį, perpardavinėti jį ir taip toliau. Bet štai autorius visvien lieka tas pats ir jokia leidykla neturi teisės jo ištrinti ar daryti taisymus be jo žinios ir sutikimo. Štai tame ir yra autorystės teisės.

Pagal įstatymus, autorystės teisės yra neliečiamos ir joksai autorius negali jų niekam perduoti, nes taip tiesiog negali būti, nes autorius yra autorius ir viskas.

Vienok savo laiku nemažai rašytojų savo autorystę ir parduodavo, ir atiduodavo. Ypač dažnas atvejis tai buvo sovietmečiu, kai buvo naudojama netgi ir atskira sąvoka - literatūrinis negras, kuri reiškė praktiškai vergaujančius autorius, kurie rašydavo straipsnius, apsakymus ir knygas už kitus asmenis. Daugelis tokių paslaugų gavėjų būdavo visokie kompartijos šulai, LTSR vadovybė ir panašiai, turintys dideles teises ir galimybes. Už juos rašantys literatūriniai negrai užtat gaudavo šansą pakliūti į kokią nors rašytojų sąjungą ar žurnalistų sąjungą, o paskui, jei jau prasimuš - tai galėdavo gauti ir padoresnį gyvenimą.

Yra ir atvirkščias atvejis - kai autorystė pažeidžiama (pavagiama) be autoriaus žinios - tai tada jau būna tiesiog plagiatas.

Kaip sako, ir dabar panašios maklevonės kartais pasitaiko, bet jau rečiau ir dažniausiai - tarp visokių labai pigių nemokšų, kurie nežino, kas išvis per daiktas tos autorių teisės.

Dar kaip sako, tai dabar neturtinės autorių teisės yra praktiškai neginamos - maksimumas, ko galima sulaukti - tai kažkoks Kultūros ministerijos raštas, jeigu kokie nors autoriai iki to prisibels ir sugebės surasti tą pažeidėją.