Vergo mentalas

Vergo mentalas - toksai mąstymo būdas, kuris labai specifiškas daugeliui vergų ir kuirs tiesiog prašosi vergovės, kaip santvarkos. Vergo mentalui būdingi keli bruožai, dėl kurių jis tampa nesuderinamas su jokiais lygiaverčiais žmonių santykiais.

Savo esme vergo mentalas yra paremtas galios santykiais, tačiau šieji yra suabsoliutinami iki absurdo, tuo tarpu viskas, kas tik nėra tokie santykiai, laikoma nesąmone, melu ar išvis blogiu.

Vergo mentale visada yra vergas, yra prižiūrėtojas ir yra vergvaldys. Vergas yra visiškai bejėgis, priverstas dirbti, išnaudojamas ir nieko neturintis. Prižiūrėtojas yra tasai, kas persekioja, kamuoja, skriaudžia ir verčia dirbti. Vergvaldys - tai šeimininkas, kuris duoda valgyti, duoda būstą ir kuris gali apginti ir nuo per daug įsisiautėjusio prižiūrėtojo.

Savo suvokime vergas žmones visada skirsto į šitas tris rūšis - arba kažkas yra vergas, arba prižiūrėtojas, arba vergvaldys. Kitų variantų nėra ir negali būti.

Visos šios rolės turi savo atributus ir atitinkamą vergo požiūrį:

• Vergas - tai tas, kuris skriaudžiamas, bejėgis, nieko neturi - kitas vergas jam jaučia panieką, bet ir užuojautą, ir gali kažkuo padėti. Čia tipo "lygūs" jam, bet realiai vergovėje lygiavos nebūna.
• Prižiūrėtojas - tai tas, kuris neturi kitų vergų, bet gali vergus skriausti, kankinti, versti dirbti - vergas jaučia jam neapykantą ir pavydą. Vergas stengiasi išvengti prižiūrėtojo priežiūros.
• Vergvaldys - tai tas, kuris pats turi vergų - vergas jaučia jam baimę, pagarbą ir kartu poreikį išnaudoti, apgaudinėti, gauti iš vergvaldžio visokių gėrybių sau, arba tas gėrybes pavogti. Vergas niekada vergvaldžiui nejaučia dėkingumo.

Aišku, yra dar ir tie, kas nėra nei vergai, nei prižiūrėtojai, nei vergvaldžiai, bet tokie žmonės yra išvis netelpantys į visuomenę - tai atstumtųjų kasta, t.y., visokie valkatos ir kiti nežmogai. Tai šimtą, o gal ir tūkstantį kartų blogiau, nei būti vergu.

Kaip matome, šitas modelis neįtikėtinai atitinka Karpmano dramos trikampį, o tai reiškia, kad vergas vis nori tapti tai prižiūrėtoju, tai vergvaldžiu, tik kad jam nesiseka.

Vergas niekad ir niekaip negali patikėti, kad gali būti lygiaverčiai santykiai su kitais žmonėmis - jis tiki tik vergove - t.y., tuo, kad arba tu vergas, arba tu vergvaldys, arba tu prižiūrėtojas (vergvaldžio klapčiukas).

Iš to netikėjimo lygiavertiškumu kyla vergo netikėjimas jokia demokratija, nes demokratija kalba apie visų lygias teises ir tų teisių užtikrinimą. Vergo sąmonėje tai atrodo, kaip neįmanomas dalykas ir išvis nesąmonė, kuri tiesiog yra melas ir absurdas, sugalvotas kažkam apmulkinti. Vergo įsivaizdavime už bet kokios demokratijos vivien slypi užmaskuota vergovė, bet labai bloga - nes ji jam neleidžia būti vergu. Tai reiškia, kad šita visuomenė visvien vergvaldiška, bet verčia jį būti atstumtuoju.

Demokratinė santvarka pagal vergo įsivaizdavimą yra ne tik melaginga ir veidmainiška, bet ir labai baisi - jis čia negali rasti sau šeimininko, kuris juo rūpintūsi, maitintų, verstų dirbti ir t.t. - vergas čia tampa bešeimininkiu, atstumtuoju, niekam nereikalingu, o tai yra siaubingai blogai.

Kaip priešingybė - visokios diktatūros, totalitariniai režimai ir pan. vergą priverčia būti šeimininku, o kartais gal netgi ir pakelia į prižiūrėtojų lygį. Tai reiškia, kad vergas tampa už nieką neatsakingu, maitinamu, laimingu ir taip toliau. Štai todėl vergams patinka įvairūs diktatoriai, o taip pat ir visokios šūdų valstybės, kuriose valdo diktatūra.

Vergo mentalas nėra išnaikinamas ar pakeičiamas - kaip sako, kas gimęs vergu, tas juo ir liks. Kitą vertus, susidūrus su vergo mentalą turinčiu žmogumi, svarbu suprasti, kaip jis mąsto ir kaip jo mąstymo neina paneigti. Todėl patariame išmokti laikytis aiškios prižiūrėtojo ar vergvaldžio rolės, ir tada gybenti bus paprasčiau.