Rosenhano eksperimentas

Rosenhano eksperimentą 1973 metais JAV vykdė 8 sveiki savanoriai. Jie įvairiu metu po vieną pateko į 12 psichiatrinių ligoninių, priėmimo skyriuje sumelavę, kad girdi balsus, sakančius tam tikrus žodžius (šis simptomas buvo pasirinktas tikslingai dėl savo nespecifiškumo, nes jis gali būti būdingas tiek psichozei, tiek neurozei ar egzistencinei krizei). Taip pat jie naudojo netikras tapatybes ir nuslėpė savo medicininį išsilavinimą, kad nebūtų susekti. Melas priėmimo skyriuje buvo vienintelis, vos tik priimti į ligonines, netikri pacientai nustojo meluoti ir elgėsi kaip visada, nebeišsakė nusiskundimų, o per apklausas pasakodavo savo tikrą gyvenimo istoriją, savo tikras mintis ir jausmus. Nors jie nebesimuliavo ir sakė tiesą, septyniems iš jų buvo diagnozuota šizofrenija, o vienam - šizoafektinis sutrikimas (pastarasis kreipėsi į privačią kliniką). Viską, ką jie pasakojo - jų, sveikų žmonių, mintis, jausmus, gyvenimo istorijas - gydytojai panaudojo diagnozės patvirtinimui, kaip įrodymą, kad jie tikrai serga šizofrenija. Kad ir kaip jie elgėsi skyriuje, jų elgesys buvo interpretuojamas kaip nesveikas. Kad tai galėtų būti apsimetėliai, mintis kilo tik kitiems ligoniams - jie išsakė idėjas, jog galbūt čia atliekamas koks slaptas žurnalistinis tyrimas apie gyvenimo sąlygas. Netikriesiems pacientams buvo duodama daug įvairiausių neuroleptikų, tačiau, laimei, jiems pavykdavo juos išmesti (visi netikri pacientai laisvėje turėjo advokatus, kurie buvo pasiruošę juos greit ištraukti iš ligoninių, jei viskas pasisuktų blogai). Skyriuje jie stebėjo personalo ir gydytojų elgesį ir vertino jį kaip nužmoginantį, žeminantį žmogaus orumą. Net ir išvengę vaistų, jie sunkiai ištvėrė toje aplinkoje, kurią vertino kaip nesveiką. Visi netikrieji pacientai iš ligoninių buvo išleisti tik tada, kai prisipažindavo gydytojui tikrai sergantys šizofrenija, sutinkantys su diagnoze ir pažadėję ir toliau vartoti neuroleptikus. Kai eksperimento rezultatai buvo publikuoti, atsiliepė viena iš ligoninių, kurioje jis buvo vykdomas. Ligoninės atstovai teigė, kad tai melas, kad taip niekuomet negalėjo būti tokioje geroje, progresyvioje ir šaunioje ligoninėje. Jie metė iššūkį Rosenhanui, kad jis atsiųstų netikrų pacientų, o jie juos atpažins. Rosenhanas sutiko, buvo susitarta trijų mėnesių laikotarpiui, per kurį jis galės atsiųsti netikrų pacientų. Per tuos tris mėnesius į ligoninę kreipėsi priėmimui 193 pacientai, 41 iš jų buvo iškart atpažinti kaip apsimetėliai, o dar 42 buvo įtariami. Iš tiesų Rosenhanas neatsiuntė nieko.

Dabar Rosenhano eksperimentas pateikiamas kaip tų laikų psichiatrijos diagnostikos netobulumo rezultatas ir tikinama, kad šiais laikais toks eksperimentas nepavyktų. Ar iš tiesų nepavyktų, nėra aišku, nes nuo to laiko eksperimento niekas oficialiai nėra pakartojęs. Yra pasitaikę neoficialių pakartojimų, tačiau jų vykdytojai neturėjo medicininio išsilavinimo, neturėjo netikrų tapatybių, neturėjo apsaugos laisvėje ir nelabai suprato, ką daro ir kas jiems gresia, jie neturėjo aiškaus eksperimento tikslo, jų tikslas buvo greičiau nuotykių ieškojimas "oho, pažiūrėsiu, kas čia bus, pamatysiu durnyną iš vidaus". Po visko nė vienas jų nepublikavo jokių rezultatų; atvirkščiai, daugelis dėl pasiruošimo stokos buvo taip traumuoti nužmoginančios aplinkos ir neuroleptikų poveikio, kad tik džiaugėsi ištrūkę ir norėjo viską kuo greičiau užmiršti. Dėl šios didžiulės grėsmės eksperimentą patariama kartoti tik gerai žinantiems, ką daro, tai yra, psichiatrinį išsilavinimą ar bent jau medicininį išsilavinimą turintiems asmenims. Tačiau eksperimento vykdymas reiškia, jog abejoji psichiatrija, o žmonių psichologiniai ypatumai nelabai jiems leidžia abejoti tuo, kuo užsiima, dėl to eksperimentas greičiausiai ir nebus oficialiai pakartotas.