Brauktukai
Brauktukas arba mediatorius (dar kartais sakoma "pikas", "plektras" ar "plektrumas") - tai toksai mažas plastmasės gabaliukas, naudojamas, grojant gitaromis. Grojama, tiesiog braukiant per stygas, kurios taip gauna garsą, panašiai, kaip užkabinant stygas pirštais, tačiau skambiau.
Brauktukukais galima gauti ir daug grynesnį, ir daug skardesnį gitaros stygų skambesį, nes, skirtingai nuo pirštų, plastmasiniai mediatoriai neslopina stygos virpesių.
Dėmesio: brauktukai būna gan kieti, todėl daugeliu atvejų gali suplėšyti stygas. Bendra taisyklė tokia, kad brauktukais laisvai galima groti tik jei gitara turi metalines stygas. Jei stygos yra nailoninės ar iš kitos plastmasės, maksimum kas galima - tai minkšti nailoniniai brauktukai. O švelnesnėms, pvz., ukulėlės stygoms tinka tik brauktukai iš specialaus veltinio, nes tik jie pakankamai minkšti, kad tų stygų nesutraukytų.
Nors gitarų brauktukus gamina kas papuola, visgi seni muzikantai dažnai išskiria tris rimtąsias firmas - Fender, Ernie Ball ir Jim Dunlop. Dauguma brauktukų gaminama vienos ir tos pačios lašo formos, kuri žinoma, kaip 351.
Būna skiriami keli įprastinių brauktukų storiai:
- Superploni - mažiau, kaip 0,5mm storio - tylesniam ir švelnesniam grojimui
- Ploni - mažiau, kaip 0,6mm storio - minkšti, tinka akustinėms gitaroms
- Vidutiniai - 0,6-0,9mm storio - bosinėms ir ritminėms gitaroms, pavienėms natoms
- Stori - 1 ar daugiau mm storio - super greitam grojimui ir solavimui elektrinėmis gitaromis
- Superstori - 1,2 ar daugiau mm storio - stygų pjaustymui ir laužymui
Būna įvairių medžiagų, iš kurių gaminami brauktukai, bet klasikinėmis tapo kelios skirtingos plastmasės. Bene dažniausiai pasitaiko celiulioidiniai brauktukai (nitroceliuliozė), kurie yra kieti ir nailoniniai, kurie yra minkšti. Tipiškiausi brauktukai būna iš gan slidaus, blizgančio standaus celiulioido ir duoda gana neutralų skambesį.
Būna ir specialių plastiko mišinių, kurie papildomai pakeičia brauktuko sąveiką su gitaros stygomis ir duoda kitą skambesį. Pvz., kai kurios plastmasės leidžia pagaminti kiek šiurkštų ir smarkiai matinį brauktuko paviršių. Tokie būna, pvz., Dunlop krokodilai, kurie yra superkieti, o dėl savo šiurkštaus paviršiaus gali dar ir griežti stygomis, ir taip net įprasta akustinė gitara gali pradėti leisti tokius garsus, kokių tikėtumeisi nebent iš elektrinės gitaros. Arba priešingai - ta pati Dunlop firma gamina ir superplonus brauktukus iš itin minkšto nailono, su kuriais galima groti ypatingai švelniai ir tyliai, nes brauktukas ten būna minkštas vos ne kaip popierius.
Iš kitų specifiškų brauktukų dėmesio verti dar dirbtiniai užsimaunami nagai, kurie leidžia gauti keturis ar penkis brauktukus ant rankos - po vieną kiekvienam pirštui. Šitokiais groja kai kurie bepročiai.
Dar viena retesnė brauktukų rūšis - tai minkšti ir labai stori kažkokio tai veltinio brauktukai, skirti ukulėlėms. Tokie brauktukai duoda itin švelnų garsą ir nesutrauko plonų ir minkštų ukulėlių stygų. Gi įprastu brauktuku grojant, ukulėlės stygas galima visiškai nejučia suplėšyt per labai trumpą laiką.
Taipgi yra ir įvairių brauktukų formų - nuo klasikinės lašo formos iki visokių raitytų pelekų, bet realiai tai tos formos nėra labai jau svarbios. Paprastai žiūrima tik į vieną formos elementą - patį galiuką: kuo jis apvalesnis ar plokštesnis, tuo švelnesnį garsą galima gauti, o kuo jis aštresnis - tuo aštresnį, ryškesnį ir skardesnį. Tai dėl to iš įvairių formų išskiriama viena atskira - mažiukai stori džiazo brauktukai, turintys gana aštrų smaigalį, nes ten muzikantai kitaip garsus leidžia.