Paskandintų kaštų sindromas

Paskandintų kaštų sindromas arba prarastų kaštų sindromas - tai toksai būdingas neurotinis elgesys, kai žmogus, kuris į kažkokį žlugusį dalyką įdėjo daug pinigų ar darbo (o tuo pačiu ir emocijų) paskui tikisi, kad žlugimo pavyks išvengti, jei dar kažkiek pinigų ir darbo įdėsi.

Elgesys yra paremtas neracionaliu prisirišimu prie objektyviai jau nustojusių egzistuoti (prarastų, nebeturimų, nebevaldomų), tačiau įsivaizduojamai vis dar esančių ir gelbėtinų paskandintų kaštų.

Klasikinis atvejis - sukčius išvilioja iš žmogaus pinigų, o paskui sako žmogui, kad tuos pinigus įdėjo į kokią tai investicinę schemą, iš kurios jau dabar pavyks paimti, tik reikia trumpam dar daugiau pinigų įdėti. Žmogus tikisi, kad atgaus pinigus, todėl sukčiui duoda dar daugiau pinigų. Paskui vėl tas pats kartojasi vėl ir vėl, kol sukčiaus schema iš žmogaus išvilioja viską, ką tik įmanoma.

Visais atvejais esmė ta pati: kaštai (pinigai ar darbas) yra prarasti negrįžtamai - t.y., paskendę. Tačiau žmogus tikisi išgelbėti juos visus ar bent dalį, todėl įdeda dar daugiau darbo ir pinigų.

Paskandintų kaštų sindromas yra viena iš post-Deming (vėlesnių, nei Deming aprašytų) vadybinių ligų, kurios gali pilnai sužlugdyti praktiškai bet kokį verslą, nes skandina vis didesnius ir didesnius resursus, paskui save nusitempiant ir sėkmingai veikiančią verslo dalį.

Sprendimas, kuris leidžia išlaikyti verslą ir bent dalinai išvengti paskandintų kaštų sindromo - tai visus didesnius investicinius ir developmento projektus vystyti atskirai nuo pagrindinio verslo, kad jie negalėtų nusiurbti pagrindinio verslo pinigų, taip sužlugdydami visą biznį. Deja, net ir tokiu atveju paskandintų kaštų sindromas nedingsta ir visvien gali sužlugdyti investuotoją, tiek kad su mažesne tiesiogine neigiama įtaka pagrindiniam verslui.