Tai Chi

Tai Chi - tai toksai keistas ir atitrūkęs Kung fu, kuris jau nelabai ką bendro turi su savigyna ir kovos menais, o daugiau gal su kokiais tai šokiais ir mankštomis. Aišku, yra dar toksai Chen Tai Chi, katras dar vadinamas sprogstamuoju, nes be lėtų ir švelnių judesių, tenai yra ir atidirbti greiti (realiai labai labai greiti) smūgiai, bet net ir šitas paprastai laikomas nelabai koviniu.

Šiais laikais Tai Chi laikomas vienu iš svarbiausių bullshido stilių, puikiai demonstruojamas per įvairiausias rungtynes, kur net mėgėjai, turintys minimalų MMA pasiruošimą, per sekundes sudoroja ir atitalžo didžiausius Tai Chi meistrus. Beje, tą žinodami, bet kokių sparingų šie paprastai vengia, išskyrus atvejus, kai narcisizmas ir kliedesinė savivertė viską nugali ir tada Tai Chi meistras nutaria išeiti į ringą.

Savo kilme Tai Chi akivaizdžiai susijęs su kovos menais, bet matomai tiek šimtų metų praktikuotas kartu su vengimo filosofija, kad tiesiog atšoko nuo praktinės realybės. Vengimo filosofija, beje, būdinga ne tik Tai Chi, bet ir daugeliui kitų rytietiškų kovos menų, kurie sako, kad geriausia kova yra ta, iš kurios pavyko išsisukti. Taigi, Tai Chi pirmiausiai siūlo šiaip nesusikonfliktuoti, paskui kaip nors kokiais nors būdais išvengti kovos, o jei jau nepavyko - tai švelniai išsisukti nuo puolimų visokiais judesiais.

Matyt šitaip ir gavosi, kad Tai Chi atkartoja daugelį kituose stiliuose esančių formų, judesių, skirtų blokavimui, griebimui, smūgiams, išsiveržimams ir metimams, tačiau tie judesiai nesusiejami su kokia nors realybe.

Dar daugiau čia prideda visokie dvasinguminiai bulšitai apie kokias tai dvasgingumines energijas, kursuojančias iš rankų į kojas ir telepatiškai kažką ten paveikiančias.

Itin įspūdingi būna filmukai, kuri didžiausi pasaulio Tai Chi meistrai demonstruoja kokias nors supergalias - pvz., vieną po kito mėto savo mokinius, telepatiškai ką nors muša ir taip toliau.

Žodžiu, Tai Chi entuziastai paprastai stebina visokiomis nesąmonėmis.

Teoriškai tai turėtų būti pakankamai rimtas kovinis stilius, bet vieninteliai, kas gali pakankamai pakovoti, esą naudodami Tai Chi - tai būna daugiamečiai kitų, realiai kovai tinkamų stilių praktikuotojai, pvz., krūvą metų besimokę karate ar dar ko nors rimto. Paskui, kai tokie praktikuotojai parodo, kaip Tai Chi realiai veikia - tai kiti žiūri ir nesupranta, koks tenai Tai Chi, jei ten jokio Tai Chi nebuvo.

Žodžiu, tokios tokelės.