Superego

Superego - tai toji asmenybės dalis, kuri pagal Sigmund Freud sukurtą psichoanalizės teoriją susidaro, kai pasidaro tam tikras išmoktų taisyklių ir vertybių antstatas ant Ego - štai todėl ir vadinama Superego. Skirtingai nuo įprasto Ego, Superego vadovaujasi ne tik protu, praktiniais sumetimais ir žiniomis, o ir vertinimais apie tai, kas yra gerai, kas yra dora, ko daryti negalima ir panašiai.

Kaip sakant - tasai Superego dar pasireiškia ir kaip tam tikras sąžinės balsas, kuris įsijungia ir pradeda kažką aiškint, graužti ir reguliuoti. Tas pats Superego būna tąja jėga, kuri sutramdo nesąmoningus, netinkamus ir rizikingus Id pasireiškimus.

Per žmogaus vaikystę Superego vystosi, auklėjant ir per visokias patirtis, o ypač smarkiai - pagal tai, kaip elgiasi aplinkiniai suaugusieji, visų pirma - tėvai. Vaikas išmoksta visokių dalykų - pvz., kad nepadoru krapštyti nosį, kad negerai yra bezdėti ir persti prie kitų žmonių, kad reikia viską suvalgyti, kad reikia sveikintis, kad negalima meluoti ar vogti, ir taip toliau. Vėliau tokie išmokimai tampa tiesiog neatskiriama žmogaus asmenybės dalimi - ir štai taip ir gaunasi, kad žmogus įgyja Superego.

Superego veikia ir kaip žmogaus apsauga nuo visokių netinkamų elgesio pasekmių, kurios gali būti sunkiai suplanuojamos, ir kartu kaip svarbus gebėjimas integruotis į visuomenę, nešti visuomenei naudą ir toje visuomenėje išgyventi. Kitaip tariant - tai ir ta asmenybės dalis, nuo kurios labai priklauso žmogaus gebėjimas socializuotis, bendrauti ir būti pripažintu visuomenėje.

Pagal Eric Berne teoriją, Superego gali būti pervadintas į Globėją (anglų kalba būtų "Parent"), nes anas užsiima vidinio vaiko globa ir priežiūra.