Grotuota lova
Grotuota lova, vulg. narvas - specialiai įrengta lova, skirta paciento apsaugojimui nuo susižalojimo ar aplinkiniams pavojingų veiksmų, netaikant jam fiksavimo fizinėmis ar cheminėmis priemonėmis.
Grotuotos lovos plačiai naudojamos jau mažiausiai kelis šimtus metų, jų esminiai privalumai yra šie:
- Užima mažai vietos, lyginant su atskiru izoliatoriumi, vienoje palatoje esančių grotuotų lovų skaičius gali būti toks pat, kaip ir įprastų lovų skaičius
- Efektingai apriboja paciento galimybes susižaloti ar sužaloti aplinkinius
- Lyginant su tramdomaisiais marškiniais, neapriboja judesių, nesukelia galūnių išnarinimų ir lūžių ar uždusimo
- Pacientas, esantis tokioje lovoje gali būti prižiūrimas beveik taip pat patogiai, kaip ir įprastoje esantis
- Kardinaliai apsaugo pacientą nuo pavojaus pabėgti
Praktikoje dažniausiai naudojami du grotuotų lovų tipai:
- Klasikinis (lova-narvas), kur ant įprastos geležinės lovos uždedamas specialus tvirtas narvas. Priklausomai nuo reikalavimų paciento kontrolei, narvas gali būti nuo 60cm iki 1,5m aukščio. Žemi narvai efektingesni, kai reikia apriboti paciento galimybę atsistoti ar daryti staigesnius judesius, tinka ūmios psichozės atveju. Aukštesni narvai leidžia pacientui patogiai atsisėsti, atlikti minimalias funkcijas (pvz., pavalgyti). Modernesni narvai vietoj grotų turi plieninį tinklą, kuris yra saugesnis ir lengvesnis.
- Vaikiškas (vaikiškos lovelės tipo), kur šoninės grotos yra 160-200cm aukščio. Tokio tipo lovos įstatymiškai neatitinka grotuotų lovų apibrėžimo, todėl gali būti laisvai naudojamos tose šalyse, kur grotuotų lovų naudojimas draudžiamas.