Likeris

Tūlas vienuolis bevarydamas vienuolyne naminę degtinę, pavadino ją labai kilniai - akvavitu, t.y. gyvybės vandeniu, nes ne vienam, saikingai pavartojusiam, pridėdavo šiek-tiek gyvumo. Tačiau jos skonis buvo labai nekilnus, galim sakyti gerklę draskė, todėl buvo pradėta eksperimentuoti su skoniu. Pirmiausiai atėjo į galvą mintis saldinti ją, pridedant kvapnių žolių, idant ir kvapas būtų kilnesnis. Žymiausias tokio veiksmo atstovas - Benediktinas, nuo seno kilnus ir žinomas likeris.

O dar senais laikais, kai nežinodavo lietuviai, kas tas yra likeris, tai sakydavo kad brangvynis, nes brangus, o skonio kaip koks vynas užsaldintas, o ne degtinė ir ne alus...

Gi lietuviai, nežinodami tų subtilybių iš benediktinų visokių, išrado krupniką, kuris yra velniškai skanus, kai geriamas karštas, pašildytas iki kokių 40-50 laipsnių temperatūros, o kai šaltas - tai šiaip kažkokiom biškį medicinom atsiduoda.