Omegano istorija. Tavo agentas

2025-ųjų liepos 28 popietė buvo tokia lipni, kad net debesys lipo vienas per kitą, bandydami pasislėpti nuo pačių savęs. Omeganas, keturiasdešimt ketverių, nusprendė išgelbėti savo sielą ir galbūt inkstus – išvažiuoti į Palangą. Jis pasirinko patikimą bendražygį – „Opel Vectra“. Automobilis burzgė kaip senas šaldytuvas, kuriame kažkas pamiršo silkę. Važiavimas į priekį nebuvo garantuotas, bet Omeganui atrodė, kad jei jau kažkas juda, vadinasi, gyvenimas vis dar vyksta.

Netrukus pasiekęs kažkur tarp niekur ir kažkur (žemėlapyje tai būtų pažymėta kaip „čia?“, su klaustuku), jis sustojo. Ne dėl to, kad norėjo – tiesiog „Opelis“ nusprendė, kad čia yra geriausia vieta mirti. Išlipęs iš automobilio, Omeganas įkvėpė jūros oro kvapo – ne tą romantišką, kuris sukelia poezijos rašymo priepuolį, o tą, kuriame kvepia alumi, spirgintais čeburekais ir prarastomis viltimis. Jis žengė pirmą žingsnį link horizonto, žvelgdamas į dangų, tarsi ten būtų atsakymai, o ne tiesiog balandžių tūpimo aikštelė.

„Kaip gera, kai nėra gerai,“ – murmėjo jis. Filosofija, kuri tiktų ant marškinėlių šalia devinto butelio.

„Gal ir geriau būtų, jei žemė būtų plokščia,“ – mintijo jis. „Tada bent žinotum, kur prasideda kraštas. O dabar...“ – jis pažvelgė po kojomis, tarsi ieškotų instrukcijų lapelio.

Priėjęs prie senos bažnyčios, Omeganas pastebėjo senuką. Pastarasis jį apžiūrėjo taip, tarsi tikrintų, ar jis tinkamas parduoti „į metalo laužą ar į dangų“. Omeganas sustojo. Jis jautė, kad šis žmogus – ne šiaip senukas, o kažkoks... siuntinys iš kitur. Kaip el. laiškas iš Dievo spamo dėžutės. – Ar aš atrodau kaip beprotis? – paklausė Omeganas, labiau dėl mandagumo nei iš tikro smalsumo. – Taip, – pasakė senukas. Jo balsas buvo sausas kaip kompotas iš karo laikų. – Nori sekti paskui mane? – paklausė Omeganas, nesuvokdamas, ar pats kviečia, ar klausia.

Senukas linktelėjo.

– Už aštuoniolikos minučių bus lietus. Susitiksim, – tarė jis ir dingo tarp turistų, prekių kioskelio bei „LIDL“ reklamos. Omeganas patraukė link jūros. Pardavėjai atrodė nykūs, tarsi juos būtų nupiešęs pavargęs Dievas. Vienas jaunuolis šoko keistą šokį, lyg bandytų iškviesti kokį dievą – bet gautų tik „alkoholizmo šmėklą“ kaip prizą.

Kai staiga dangus atsidarė ir ėmė pilti lietus, Omeganas pažvelgė į savo plastikinį laikrodį. 18 minučių. Senukas buvo teisus. Nuo kada keistuoliai pradėjo sakyti tiesą? Iš už nugaros kažkas išniro.

– Kas tu? – paklausė Omeganas, nesuprasdamas, ar kalba su žmogumi, ar pasąmone. – Tavo gyvenimo agentas, – pasakė jis, šypsodamasis taip, kaip šypsosi žmonės, kurie žino, kur slepiasi tavo sielos garantinis. – Sek paskui mane, – tarė jis ir Omeganas, nes turėjo mažai ką prarasti, nusekė.

Jie pasuko link kopų. Agentas – taip Omeganas jį ėmė vadinti – išskleidė palapinę. Ji buvo mėlyna, bet atrodė, tarsi būtų išskleista jau šimtą metų kiekvienoje svarbioje gyvenimo kryžkelėje. – Būk čia. Naktis bus šalta, – tarė Agentas. – Bet dabar tik keturios popiet... – bandė prieštarauti Omeganas. – Daryk, kaip sakau, – nukirto Agentas, paduodamas 0.7 „Starkos“.

Palapinė buvo mažutė, bet jautėsi tarsi laiko kapsulė. Omeganas įlindo vidun, o alkoholis greitai užliejo smegenis, tarsi manyje būtų buvęs užtvankos gedimas.

Atsibudo jis tamsoje. Išlipęs iš palapinės, pažvelgė į dangų. Mėnulis krauju plaukė. Jūra ūžė kažkaip nepadoriai tyliai. Jis pažvelgė į „Starką“ – pusė buvo išgerta, kita pusė stebėjo jį tarsi smerkdama. – Pasitaiko, – sumurmėjo Omeganas.

Grįždamas per kopas, jis galvojo apie vienatvę. Ji jam dabar atrodė kaip pelė. Ne šiaip graužikas – o išsilavinusi, meditatyvi pelė, kuri tyliai pjausto jo kūną ir sielą nedideliu peiliuku, neskubėdama.

Jis priėjo prie „Opelio“. Jis vis dar stovėjo ten, lyg nieko nebūtų įvykę. Lyg senukai neprognozuotų lietaus, lyg gyvenimo agentai nedalintų „Starkos“.

Jis atsisėdo už vairo. Įjungė degimą. Variklis tyliai suburzgė. Tarsi būtų sakęs: „Gerai, dar vieną kartą.“

Grįždamas į miestą, Omeganas jautėsi keistai. Ne geriau. Ne blogiau. Bet kitaip. Gal šiek tiek labiau kaip žmogus, kuris suprato, kad kai žemė neturi krašto – gali eiti bet kur. Ir gal, jei pasiseka, sutiksi savo gyvenimo agentą, kuris tau parodys palapinę, iš kurios išlindęs naktį, pradėsi ne bijoti, o tiesiog suprasti. Nors truputį.