Priešmirtinis prabudimas

Priešmirtinis prabudimas, priešmirtinis prašviesėjimas, priešmirtinė remisija - specifinė gili remisija, būdinga schizofrenijai, ypač paranoidinei jos formai. Dažnesnė pacientams, susirgusiems schizofrenija vidutiniame ar vyresniame amžiuje.

Priešmirtinė remisija pasireiškia tuo, kad likus neilgam laikui iki paciento mirties, jam sugrįžta mastymas ir atmintis, schizofrenijai būdinga simptomatika staigiai nunyksta, baigiasi haliucinacijos, ligonis ima prisiminti praeities įvykius, blaiviai vertinti savo padėtį, etc.. Ryškūs staigaus ir nepriežastingo pasveikimo simptomai pastebimi ne visais atvejais, tačiau daugelį kartų dokumentuoti.

Priešmirtinė remisija nėra pripažįstama klasikinės (Emil Kraepelin) mokyklos (nors vėlyvuosiusose jo darbuose visgi pripažinti stabilios ir gilios remisijos atvejai, dalinai - siekiant paaiškinti būtent priešmirtinės remisijos faktus). Šiuolaikinėje psichiatrijoje priešmirtinė remisija laikoma vienu iš giluminių prieštaravimų, neigiančių fiziologinę schizofrenijos kilmę: tuo atveju, jei schizofrenija kiltų dėl smegenų fiziologinių pažeidimų, priešmirtinė remisija vargu, ar galėtų pasireikšti.

Kita vertus, priešmirtinės remisijos atvejai nėra pakankamai ištirti ar atsieti nuo kitų remisijos atvejų, taip pat nėra ir patikimos statistikos bei atitinkamų fiziologinių tyrimų, kurie leistų identifikuoti priešmirtinę remisiją (atskirti ją nuo kitų remisijos atvejų), kaipo tokią, pacientui dar nemirus. Esminis pastebimas skirtumas - tik tai, kad priešmirtinė remisija būna labai staigi ir gili, be išankstinių pagerėjimo požymių.

Priešmirtinės remisijos atvejai nėra paaiškinti, kartais keliama prielaida, kad tai psichofiziologinė apsauginė reakcija: pasąmonė, pajutusi artėjančią mirtį, priverčia mobilizuotis sąmonę, taip kuriam laikui grąžindama žmogui adekvačią psichinę būseną.