PowerPC

PowerPC - buvo tokie procesoriai, kurie ilgą laiką buvo laikomi esminiais x86 architektūrų konkurentais. Šiuo metu PowerPC yra persivadinę į PowerISA, toliau tobulinami IBM kompanijos, tačiau ir toliau didelių perspektyvų nerodo. Labiausiai šie procesoriai žinomi iš to, kad buvo naudojami Power Macintosh kompiuteriuose.

Kadaise PowerPC atsirado iš to, kad Apple prireikė naujų procesorių, o Motorola su savo 68000 architektūra jau nieko daugiau išspausti nebegalėjo. O čia ėmė ir pasipainiojo IBM, kurie labai norėjo turėti RISC procesorių, bet kažkaip niekaip nesigaudavo jiems pakankamai užsakovų rasti ir pakankamai masinę gamybą padaryti.

Taigi, susidėjo trys kompanijos - Apple, IBM ir Motorola ir sudarė procesorių kūrimo komitetą - AIM (kompanija, pavadinta pagal pirmas tų trijų kompanijų pavadinimų raides). O toji AIM tada ilgai ir nuobodžiai kūrė naują procesoriaus architektūrą taip, kad įtiktų ir Apple, ir Motorola firmai, ir IBM.

Rezultatas buvo tipiškas design by commitee - atseit RISC procesorius (mažas instrukcijų rinkinys vardan greičio), atseit naujas, bet realiai tai daugiau CISC, nei RISC, nes turėjo apie pusę tūkstančio instrukcijų, ir kartu greičiu ne per daug geras, ir negana to, palaikantis atsilikusias periferijas ir panašiai. Žodžiu, ištisas kratinys kompromisų, t.y., visapusiškai niekuo geras, bet ir visiems iš bėdos ne pats blogiausias. Taigi, procesoriaus architektūra gavosi tokia, kur nei šiokia, nei tokia - lyg ir RISC, bet labiau CISC, bet lyg ir ne CISC, nes lyg ir kaip ir RISC.

Aišku, lyginant su x86 architektūromis, PowerPC prie tų pačių dažnių dirbo kelis kartus greičiau, o negana to, turėjo dar ir 64 bitų operacijų. Taigi, buvo geresni ten, kur reikdavo labiau grafiką apdirbinėti ir panašiai. Visgi tasai keleriopai didesnis PowerPC greitis stebuklų nedarė, o procesoriai buvo brangūs. Tik tiek geri šie procesoriai buvo, kad buvo iš dalies suderinami su senesnėmis Apple naudotų Motorola 68000 serijų procesorių architektūromis, o todėl lengviau palaikantys senesnes Apple programas - jas gaudavosi leisti ant emuliatorių labai neblogu greičiu. Tas buvo svarbu ir išties davė ir Apple rinkai galimybę gyvuoti, ir šiaip vartotojams pravertė, nes ant naujų Power Macintosh galima buvo leisti senas programas.

IBM kompanija su šiais procesoriais ilgai gamino ir gal ir iki šiol tebegamina visokius serverius, darbo stotis ir panašiai.

Visgi, kadangi tai buvo tipiška standartizacijos komitetų kūryba, PowerPC nelabai ilgai buvo gyvybingais, o vystėsi tiek prastai, kad galų gale Apple dėjo ant PowerPC ir perėjo prie naujų 64 bitų instrukcijas turinčių x86 sistemų, nes čia procesoriai buvo su daug daugiau megahercų, o kartu gerokai pigesni. O dar paskui, kadangi x86 procesoriai irgi buvo prasti, tai perėjo prie kažkokių nuosavai susikurtų ARM procesorių versijų, kaip kad Apple M1 ir kiti Apple Silicon procesoriai.