Gyvybė: Skirtumas tarp puslapio versijų

<blockquote>''„Gyvybė - lytiškai perduodama ir neišvengiamai mirtina liga.“'' - Nylas Geimanas</blockquote>'''Gyvybė''' - [[Fizikinis kūnas|daiktinio kūno]] bruožas atlikti [[Biologija|biologinius]] vyksmus, iki kol jis pasiekia [[Cheminė pusiausvyra|cheminę pusiausvyrą]].

Šie kūnai gali būti sudaryti iš vieno mikroskopinio „gyvybinio vieneto“ ([[Ląstelė|ląstelės]]), ar iš daug jų. Vienaląsčių ar daugialąsčių būtybių (organizmų) sandaroje yra dalelės, kurios atlieka specifinius procesus. Pavyzdžiui: dūjų apykaitą, arba kvepavimą, atlieka mitochondrijos organelė vienaląsčiose organizmuose, o daugialąsčiuose - organų visuma.  

Organizmas, pasiekus cheminę pusiausvyrą, nustoja vykdyti metabolizmo procesus: gyvybės bruožas sustabdomas - organizmas nustoja gyvent, [[Mirtis|miršta]].

Nors aukščiau pateiktas gan konkretus argumentas dėl ko neląsteliniai organizmai nėra gyvi, pas juos vis vien yra keli gyvybės bruožai: jie laikui bėgant kinta, dauginasi, turi organizacines struktūras ir pripanta prie jų esamų aplinkinių pokyčių. Jų dauginimosi metodas tarp kai kurių nėra laikomas kaip tikro gyvo organizmo, tačiau kiti sako, jog jis iš dalies analogiškas [[Parazitai|parazitinės būtybės]], pavyzdžiui gyvūno, kuris deda savo kiaušinius kito gyvuno kūne.

Panašus tikėjimas kaip tyčinė panspermija, tačiau tie ateiviai, - arba tiksliau, ateivis, - yra antgamtinės būtybės. Žmogiškai tariant, gyvybę mūsų planetoj sukūrė [[Dievas|dievas ar Dievas]]. Kreacionizmo tezės pasitaiko kai kuriose [[Jaunosios Žemės kreacionizmas|dundų-protestantų sektose]].

Šiji teorija yra pagrįsta Filipo H. Gosės „bambos hipoteze“, kuri skelbia, jogi Žemė ir visata yra ne daugiau kaip [[10000|10000-čių]] metų senumo. Gosės hipotezė sako, kadgi visi [[Visatos amžius|empiriniai duomenys patvirtinantys tikrąjį visatos amžių]] tėra dievulio iliuzijos ir apgaulės. Manytumei, jog pamaldūs krikščionys nesiklausytų tokios šventvagiškos maliavos, bet vos ne visi jaunosios Žemės kreacionizmo tikėtojai yra dievobaimigi ir paklusnūs. Šie [[Kretinizmas|teokretinai]] ne tik gėdą daro sau, bet ir likusiem krikščionims, kurie nepritaria tokiom nesąmonėm.

Kai kurie filosofai galvojo, kadgi visokiausios gyvybės atsirado spontaniškai iš negyvų objektų. Pavyzdžiui: musės atsiranda iš dulkių, varlės iš purvo, gyvačių kilmė yra žmogaus stuburo čiulpas, ir taratata. Matomai šie filosofai niekad nematė musių ar varlių [[Kiaušiniai|kiaušinių]] ir apskritai turbūt buvo susipažine tik su žmogaus gimimo procesu, tad bendras išprusimas apie kitus gyvuojančius baibokus buvo nulinis.

[[Vaizdas:Darwins tree of life.jpg|kairėje|miniatiūra|214x214px|[[Čarlzas Darvinas|Darvino]] nupieštas gyvybės medis, kurio šaknis yra pažymėtas „1“ - paskutinis visuotinis bendras protėvis.]]

Nepaisant kaip gyvybė susiformavo, [[Evoliucija|Čarlzo Darvino evoliucinis modelis]] ir tolimesni šios idėjos priedai bei tobulinimai tegia, jog absoliučiai visa gyvybė turėjo turėt kažkokį bendrą protevį (angl. ''last universal common ancestor)''. Kas tai galėjo bebūti, šisai mikroskopinis dundukas yra mūsų mama ar tėtis ar kas dar.

Tai galima iš dalies patvirtinti tuo, kad vos ne visų gyvybės karalysčių pirmykščiai organizmai turi dalį bendro genomo. Nors, pagal mūsų duomenis, šie bendri genai tėra ribosomų baltymų.

== Pažįstamoji gyvybė ir Žemės kosminis vienišumas ==

''<small>Siūloma skaityt beigi pildyti straipsnį apie [[Pažįstamoji gyvybė|pažįstamają gyvybę]] ir [[Kosminis vienišumas|kosminį vienišumą]].</small>''

Nors kai kurios biogenezės teorijos daro prielaidą, jog mūsų planeta nėra vienintelė su gyvybe, mes visgi neturim jokių moksliškai pagrįstų įrodymų. Tai gali būti dėl to, kad galbūt sąlygos Žemėj buvo ypatingai išskirtinės ar netyčiniu būdu tinkamos jai susiformuoti. Taip pat, gali būti, jog mokslininkų pateiktos gairės stipriai riboja mūsų supratimą, kas yra gyvybė, kaip mes pažįstame.