Katės

Kaip katę beauklėtum, jinai visvien prišiks kur papuola. O paskui, instinktų vedama, dar pavaizduos, kad užkasinėja savo šūdus, taip juose išsitepliodama, išmazodama juos po grindis ir pridarydama bardako namuose. O itin šlykštu būna, kai katė šika kur nors po lova, tai ne išsyk ir pastebi, kad privaryta, tik visi namai greitai ima smirdėti šūdais

Katė - šlykštus ir kvailas padaras, nejaučiantis nei dėkingumo, nei atsakomybės, nei proto. Paprastai, kai katė auginama namuose, ji įsivaizduoja, kad ji yra dievas, o namų šeimininkai - šlykščios žiurkės, duodančios tik maistą, o ir tai patį prasčiausią. Nevertas padaras, kuris yra mažas, bet baisus.

Katės turi keistą savybę: savo murkimu ir glaustymusi sugeba žmones užhipnotizuoti, todėl jie pasiduoda kačių poveikiui ir pradeda jas patys glostyti, maitinti ir laikyti ant kelių. Tai rodo, kad žmonių psichika turi primityvius reflektyvaus efekto mechanizmus, per kuriuos galima jais manipuliuoti.

Puikus šiuolaikinės pramonės išradimas idealiai tinka kačių transportavimui.

Vienok dar katės neretai taip suįžūlėja, kad šeimininkų batai būna amžinai primyžti, kampai apšikti, o vaikams katės netgi išdrąsko akis. Nuo to akių draskymo net patarlė yra kilusi: "akis draskyti".

Kačių moteriškoji metafizika

Dar kartais su katėmis lygina nekurias moteris kažkas, tai čia yra irgi įdomi dviprasmybė - kad vos pavasaris, tai nors imk ir sterilizuok, o tai laksto kur papuola ir dulkinasi su visais. Taip kad čia tokia gyvūninė metafizika daugiaprasmė, bet jau geriau tegul būna kaip katės, nei kaip kokie vyrai, kurie ožiai.

Visokie anglų kalba kalbantys asmenys kates lygina netgi ne šiaip su moterimis, o lygina su putėmis - taip ir sako "pussy". Tai tasai žodis išsyk du dalykus ir reiškia - ir putę, ir katę. Ir nesuprasi, kurį dalyką reiškia labiau.

Kodėl katės myža ir šika kur papuola

Daugelis kačių šeimininkų kankinasi ir nesupranta, kodėl jų katės myža ir šika kur papuola, visokiuose kampuose, nesustabdomai ir nevaldomai. Ir kodėl nesigauna tų kačių perauklėti, nes jos ir toliau, visvien šika ir myža kur papuola, ką bedarytum.

Reikalas labai paprastas: katės savo myžalais ir šūdais žymi savo teritoriją. Taigi, jei jos kažkur gyvena, tai jos tenai myža ir šika, kad visi iš smarvės užuostų ir žinotų. Todėl nėra priežasčių, kurios kates įtikintų nemyžti ir nešikti visokiuose kampuose.

Kartais su katėmis pavyksta susitarti, kad jos myžtų ir šiktų į dėžę, bet jos visvien tą daro labai nenoriai.

Truputis mokslo apie kates

Keistas dalykas apie kates yra tai, kad kaip rodo moksliniai tyrimai, žmonės jų nedomestikavo, o greičiau jau pačios katės susikatino sau žmones. Realiai gi pirmosios stabilesnės naminių kačių veislės tėra žinomos iš maždaug XVIII amžiaus, o iki tol netgi ir Europoje esančių kačių išvaizda nebuvo nusistovėjusi.

Genetiniai tyrimai rodo, kad naminės katės realiai beveik nesiskiria nuo laukinių kačių, ir esminiai skirtumai, kurie yra - susiję su išvaizda, nes genetiškai rūšys tiesiog persidengia. Nepaisant to, laukinių kačių ir naminių kačių elgesys labai smarkiai skiriasi - laukinės yra beveik neprijaukinamos, netgi jei nuo mažens auginamos su žmonėmis, tuo tarpu naminės prisijaukina visai nesunkiai, net jei užaugo kaip sulaukėjusios.

Kaip atrado mokslininkai, analizavę šimtus skirtingų kačių veislių, kilusių iš visiškai skirtingų regionų, katės, kurios dabar yra naminės, kilusios iš laukinių Azijos ir Afrikos kačių visai neseniai, vos prieš kelis tūkstančius metų, ir plitusios su žmonėmis į kitus regionus, paskui grūdinę žemdirbystę. Akivaizdžiai katės maitindavosi smulkiais graužikais, pagrindinai pelėmis, o pelės itin smarkiai veisdavosi ten, kur būdavo auginami grūdai. Vos per kelis tūkstančius metų laukinės kačių rūšys prisitaikė gyventi aplinkui žmones, nes ten būdavo daug pelių.

Taigi, pirmosios tokios prie žmonių prisirišusios katės buvo azijinės laukinės katės, kurios kontaktuoti su žmonėmis pradėjo maždaug prieš 8000 metų, o maždaug prieš 6000 metų ėmė sudaryti gana stabilias populiacijas, gyvenančias aplinkui žmonių gyvenamas vietoves. Nepaisant to, šios katės nebuvo draugiškos žmonėms ir buvo nelabai prijaukinamos. Jos tiesiog veisdavosi aplinkui žmonių gyvenvietes, bet į žmones žiūrėjo kaip į svetimus, pavojingus padarus, t.y., ir toliau elgėsi kaip laukinės.

Antra sudedamoji buvo afrikinės laukinės katės, kurios su žmonėmis gyventi ėmė maždaug prieš 3500-4000 metų. Skirtingai nuo visų kitų kačių, šios buvo draugiškos žmonėms, mokėjo prisirišti, kas buvo keistas, neįprastas elgesys, galimai kilęs iš kokios nors atsitiktinės mutacijos. Dėl savo elgesio šios katės pasidarė nepaprastai populiarios Senovės Egipte. Ilgainiui šios katės su žmonėmis pradėjo plisti dar smarkiau, nes šios katės jau ne šiaip sekdavo paskui žmonių gyvenvietes, o žmonės jas patys augindavo ir platino.

Per sekančius porą-trejetą tūkstančių metų šios egiptietiškos ir anksčiau išplitusios azijinės katės persimaišė, hibridizavosi, o taip susidarė populiacija kačių, kurios sugebėdavo ir medžioti graužikus, ir kartu meilintis žmonėms ir taip išprašyti maisto, o taip pat gauti šiltas gyvenimo sąlygas žmonių namuose. Šios katės ilgainiui ėmė dominuoti žmonių aplinkoje, bet tik apie vėlyvus Viduramžius jos ėmė darytis įprastos visoje Europoje, ir tik apie XVIIIa. susidarė gana stabilus naminių kačių genotipas, kur dominuoja rainą kailį turinčios katės. Kituose Senojo Pasaulio regionuose taip ir liko ne iki galo persimaišę kačių rūšys, kurios dažnai nemoka elgtis taip, kaip elgiasi naminės.

Žodžiu, taip gaunasi, kad žmonės patys kačių neprijaukino, o greičiau katės pačios prisijaukino žmones.

Faktiškai tiktai taip ir galima kates auklėt

Dar žr.

• Šunys neretai ėda kates. Mes to nedarytume.
• Katinai - irgi panaši rūšis.
• Valkataujančios katės - šitos labiausiai paplitusios.
• Juodakojė katė - tokia labai pikta, nors ir maža.
• Hipnokatinas - labai specialus atvejis.
• Dėžinė katė - labiausiai tinkama namams.
• Kačių boba - toksai tipiškas kačių veisėjų atvejis
• Myžkatės - tos katės, kurios visur myža