Naudotojas:Riverside62: Skirtumas tarp puslapio versijų

13:18, 31 gruodžio 2024 versija

Sveiki, toks puslapis nerastas.

@@ 1 eilutė: / 1 eilutė: @@
-'''Gruodžio 30 d'''
+Sveiki, toks puslapis nerastas.
-Priešpaskutinis gruodžio vakaras Šiauliuose buvo šaltas ir drėgnas, kaip ir pats gyvenimas, jei žiūrėsi į jį pro neplautus langus. Omeganas (toliau - '''O'''), keturiasdešimt ketverių, nesiskutė jau tris savaites. Jo smakras priminė tą kalėdinį eglutės stovą, kurio niekas nebesivargina nupuošti. Jis gyveno vienas. Ne šiaip vienas — jo vienatvė buvo tokia gili, kad net aidėjo. Neturėjo jis nei žmonos, nei televizoriaus, bet turėjo norą — kitais metais būti geresniu.
-„Šįkart tikrai pavyks,“ — murmėjo sau po nosimi, vilkdamasis paltą, kurio kišenės buvo tokios skylėtos, kad galėjai jas laikyti metafora jo gyvenimui. Jis nusprendė išeiti į parduotuvę pieno. Paprastas tikslas, aiškus planas. Bet kaip žinia, net ir paprasčiausi planai gali sugriūti, jei esi O.
-Parduotuvėje buvo tuščia, kaip ir jo šaldytuvas. O pasiėmė pakuotę, kurioje buvo parašyta „Pienas“, ir stovėdamas prie kasos suprato, kad per klaidą nusipirko kefyrą. Bet grąžinti nebuvo prasmės — pardavėja žiūrėjo į jį taip, lyg jis būtų paskutinis žemėje likęs optimistas.
-„Tiks ir toks,“ — tarė O sau, ir išėjo į gatvę.
-Netikėtai jis sustojo prie bažnyčios. Nebuvo jis itin pamaldus, bet šaltis ir noras pabėgti nuo savo minčių nugalėjo. Viduje buvo tamsu, bet kampe blausiai švietė žvakė. Omeganas pastebėjo numestą vyno butelį. Neatsuktas, beveik pilnas.
-„Dievo dovana,“ — pagalvojo jis ir paėmė butelį.
-Grįžęs namo, jis atidarė duris ir vos neapsivertė užkliuvęs už kažkokio padaro. Tai buvo katinas. Liesas, su netvarkingu kailiu, bet su tokiomis akimis, kurios žiūrėjo tiesiai į O sielą.
-„Na, drauge, atrodo, mes abu šiandien laimėjome loterijoje,“ — tarė Omeganas ir padėjo katinui dubenėlį kefyro. Pats atsidarė vyną ir pirmą kartą per ilgą laiką pajuto, kad gyvenimas gal ir nėra toks beviltiškas.
-Žiūrėdamas, kaip katinas laižo orą, apsisuko ir nuėjo, O nusišypsojo. Tai buvo maža, bet tikra šypsena. Ir nors kitų metų planas būti geresniu dar nebuvo pradėtas, jis jau jautėsi truputį geresnis. O gal tiesiog truputį laimingesnis....
-''' 31 d'''
-Kitą rytą '''O''' pabudo su keistu jausmu. Pramerkęs akis, pastebėjo, kad jo laikrodis, kurį buvo nusipirkęs kazkada iš girto draugo, dingo. „Velnias, ir tas išgaravo,“ — burbtelėjo jis, bet ilgai apie tai negalvojo. Atsistojęs prie lango, pamatė, kad lauke tirštas rūkų šydas dengia viską aplink. Buvo keista, kad negirdėjo jokio garso — nei automobilių, nei paukščių, nei žmonių.
-'''O''' apsirengė ir išėjo į miestą. Gatvės buvo tuščios, lyg išmirę. Net ir įprastas benamis, kuris visada sėdėdavo prie prekybos centro, buvo dingęs. '''O''' jautėsi tarsi sapne, kurio nesupranti, bet negali pabusti.
-Staiga jis pastebėjo senuką, sėdintį ant suoliuko ir valgantį supuvusį bananą. '''O''' prieėjo ir paklausė: „Kas čia vyksta?“
-Senukas pakėlė akis, kurios buvo keistai šviesios, ir parodė nykštį į saulę, kuri vos matėsi pro rūką. „Liko nedaug laiko,“ — pasakė jis, tada paslaptingai nusišypsojo ir nuėjo, palikdamas '''O''' stovėti su dar daugiau klausimų nei atsakymų.
-'''O''' nusprendė nueiti į artimiausią parką. Jis visada rasdavo ten ramybę, nors šiandien viskas atrodė kitaip. Tarp medžių jis pastebėjo keistai atrodantį laikrodį, kuris buvo pusiau išlindęs iš žemės. Laikrodis buvo panašus į tą, kurį jis neseniai pametė.
-'''O''' stovėjo ir žiūrėjo į jį, bet nepasijuto, kad turėtų norą jį pasiimti. „Kam man tas laikrodis, jei rytoj viskas prasidės iš naujo?“ — pagalvojo jis. Tačiau tuo pačiu suprato, kad tas „rytoj“ bus ir naujas, ir senas.
-„Gyvenimo matrica,“ — murmėjo jis, eidamas tolyn. Atsakymas, kurio jis ieškojo, jau turėjo ateiti. Galbūt rytoj, o gal niekada. Bet dabar jis jautėsi pasiruošęs laukti.
-Toliau einant, rūkai pradėjo sklaidytis, atverdami keistai tuščių namų fasadus. '''O''' pastebėjo, kad kai kurie langai buvo praviri, tarsi gyventojai staiga būtų palikę savo namus. Viename lange pamatė judesį — tai buvo balta užuolaida, plazdanti vėjyje. Bet šis vaizdas jam sukėlė daugiau nerimo nei ramybės.
-Netikėtai jis išgirdo laikrodžio tiksėjimą. Jis buvo tylus, bet aiškus, lyg sklindantis iš visų pusių. Petras paspartino žingšnius, kol pagaliau pamatė senovinį bokštą, kurio laikrodis rodė neįprastą laiką — visos rodyklės buvo sustojusios ties dvylika.
-Prie bokšto stovėjo tas pats senukas, kurį jis matė parke. Tik šį kartą jis nevalgė banano, o laikė rankoje mažą smėlio laikrodį.
-„Tu atėjai,“ — pasakė senukas, žiūrėdamas tiesiai į '''O'''. „Ar žinai, kodėl čia esi?“
-„Ne,“ — atsakė '''O''', bet pajuto, kad jo balsas skamba neįprastai tyliai.
-„Laikas yra keistas dalykas,“ — tęsė senukas. „Jis niekada nesustoja, bet kartais mes gauname galimybę jį peržiūrėti. Tai, ką matai aplink, yra tavo gyvenimo fragmentai, sustingę laike.“
-'''O''' apsidairė. Kiekvienas pastatas, kiekviena gatvė atrodė keistai pažįstama, bet tuo pačiu svetimas...
-'''Nauji matricos metai'''

Naudotojas:Riverside62: Skirtumas tarp puslapio versijų

13:18, 31 gruodžio 2024 versija

Naršymo meniu

Paieška