Geležinis kablys

Geležinis Navako Kablys

Geležinis kablys - anoks Nepriklausomos Lietuvos kultūros simbolis. Nūnai stovi vėl apleistas prie stoties, kur būdavo visokios prostitūtos, narkomanai irgi Pagelžkelinės trainiodavosi - niūrokas toks pastatas, vienok... Bet štai dabar prasidėjo tenai atvira gentrifikacija - tai štai vėl pastatas darosi naudojamas ir galima tenai paėsti visai kokių nors hamburgerių ar dar ko nors.

Anuomet sovietmečiu buvo papraščiausi geležinkeliečių kultūros rūmai, kur šokiai vykdavo, o paskum kažkoks menininkas - Mindaugas Navakas, kažkokio įkvėpimo pagautas paėmė ir suvurino geležinį kablį, katrą pripliončino ant fasado. Iš ten ir pavadinimas toks kilo Geležinis kablys. Tipo - geležinkeliečių...

Kurį laiką ten karaliavo Metalistai, nes vykdavo ten muzikiniai konkursai Death comes. Vienok paskui tie koncertai nunyko, bet kablys taip ir liko...

Apie kablį žinovės rašo:

• "manau, kat tai originalu, kablys, forma kuri kartu ir nelebai ką sako, o kartu ir daug. Abstrakti forma, sujungianti mus – žmones, žiūrovus, išorę su pastatu, jo vidumi. Kartais mums žmonėms reikėtų tokio kablio, kad susijunktume vieni su kitais."
• "kabliui budinga kabeti"

Nu nieko mes nežinojom apie kapitalistų ištvirkimą, o Kablyje niekam nešovė mintis fotografuoti tada...

Nekilnojamojo turto objektas:

Dabar Kablys apleistas laukia naujų šeimininkų. Kažkodėl niekas nedega noru atgaivinti kultūrinę жд funkciją, tačiau kiekvienas taksistas papasakotų mažiausiai porą istorijų apie жд ir Gintarą...

Pirki Kablį - atgaivink kultūrą Irba sukurk savitą!:)

Istorija

O tai senovėj, sovietmečiu taigi buvo vienas iš svarbiausių, o gal ir svarbiausias Vilniaus kultūrnamis - Geležinkeliečių Kultūros Rūmai arba tiesiog DKŽ (Dom Kultury Železnodorožnikov), tai vakarais visokie šokiai vykdavo - diskotekos, o salėje buvo ir krūva žaidimų automatų, tai aplinkui ir chuliganai nuolat būreliais būriuodavosi, nors kitoj pusėj gatvės ir buvo mentūra, bet nesisarmatindavo apiplėšinėt užsižiopsojusius miestelėnus tiesiai priešais mentūros langus.

Savaitgaliais gi Geležinkeliečių Kultūros Rūmų lankytojai jau įsišėldavo užtatai - lipdavo per langus, o sykį vienas drąsuolis bandė įrodyti ten susirinkusioms damoms, kad moka, kaip koks Zoro ar Fantomasas, įsikibęs rankom laidus, čiuožinėti - tai iš antro DKŽ aukšto įsičiupo už telefono laidų, nutiestų link ligoninės, esančios už keliasdešimt metrų, ir bandė čiuožt... Tai už pusantro metro ir nukrito, kojytes susilaužęs...

O bet tai pasibaigė, kai prasidėjo remontai: būtent ant šiojo pastato buvo pirmą ir bene paskutinį kartą LTSR, o gal ir visam SSRS išbandyta technologija, kai su oru suspausta smėlio srove nuimamas dažų sluoksnis. Tai šitų bandymų pasekoje smulkaus smėlio, dažų ir nudrožto tinko mišinys tąsyk nuklojo ne tik šalimais esančias Kauno ir Aguonų gatves, bet papūtus vėjui, buvo nunešamas netgi lig stoties. Aplinkinius gi šaligatvius nuklojo ištisinis kelių centimetrų dulkių sluoksnis, arčiau pastato virstantis metrinėmis krūvomis, katras, ilgainiui besimaišydamas su purvu, išliko kelis metus. Neapsieita šiame remontavimo protrūkyje ir be aukų: šalimais buvusioje žaidimų aikštelėje suversta pastolių krūva mirtinai sutraiškė 4 metų vaiką.

Į sovietmečio pabaigą pastatas ėmė griūti, buvo visai apleistas - vis remontai ir remontai tęsėsi kokį dešimtmetį, jei ne ilgiau - taip niekad ir nebuvo užbaigti. Tai tenais kažkaip buvo įsigudrinę tame pastate šildytis visokie pankai, katrie ir lauželius kūrendavo. Būtent šiojo pastato palėpėje ir pradėtas žaisti populiarusis žaidimas - strazdanėlės.

O jau sovietmečiui pasibaigus, visokie metaliūgos ten koncertus rengdavo. Deja, neapleido pankai pastato, tad po vieno, kito, trečio gaisro, viskas buvo uždaryta. Kurį laiką dar bandė koncertukus daryt pastato rūsyje, baisesniam, nei bombiakas, ale ir tai buvo užrišta...

Taigis, istorija šio pastato ilga ir iškilminga...