Lietuvių liaudies posakiai

Lietuvių liaudies posakiai - tai anasai folkloras irgi tautosaka, katrą dažnas VLKK veikėjas ar šiaip koks degeneratas išu bažnyčios norėtų paneigti, esą tai kokia tais svetima įtaka, gi tuo tarpu tikri lietuviai į akis jumei pasakytų, kad keikimės lietuviškai, nes išimtinai lietuviški keiksmažodžiai yra patys vulgariausi posakiai ateina ne iš rašytojų lūpų, o iš žilos senovės ir kaimietiškos, pagoniškos liaudies išminties.

Ir bene garsiausiai pagarsėjo bandymas lietuviškus posakius surinkti, katrą anoksai Vincas Krėvė-Mickevičius darė, tai iš ano bandymo pavyzdžiuis tokių posakių yra atėję, o ir šiaip vat paieškojus visokių įdomybių atrast galima:

• Abu mergą pisom, vienas bėdą tempk
• Adata pyzdos neužkimši
• Apsigavo, kaip merga, bybio paragavus
• Apsimyžo, kaip merga, berno čiupinėjama
• Arklį pardavęs, bybiu žemės nesuarsi
• Aukščiau bybio neiššoksi
• Baidosi, kaip sena merga bybio
• Bijo merga vaiką pasigauti, bet nori bybio paragauti
• Bandė kiškis kumelę pisti
• Davatkauna, kol bybio neparagauna
• Didelis, kaip eržilas, o bybys - kaip katino
• Dyka duona šikną drasko
• Durniui ir šūdas už pyragą
• Eina, kaip bajoras, kelnes prišikęs
• Geram žmogui šūdo neskauda
• Kai išsižioji - šikna per koserę matos
• Pasikėles, kaip šūdas ant šakių
• Vyras kaip ąžuolas, bet kiaušiai - kaip giliukai
• Adata ne bybis - mergos nepadursi
• Bybys - ne ožys, šienu nepašersi