Mirties kilpa

Mirties kilpa - klasikinė aukštojo pilotažo figūra, kuri ilgą laiką buvo laikoma kraštutinai pavojinga, nuo ko ir pavadinimas - mirties kilpa. Pavojingumas susijęs su tuo, kad dėl didelės apkrovos gali neatlaikyti lėktuvo konstrukcija, gali neužtekti variklio galios (ir rezultate lėktuvas gali nevaldomas kristi), o dėl fizinio perkrovimo pilotas gali prarasti sąmonę ir irgi nesuvaldyti lėktuvo. Ankstyvais laikais, XXa. pradžioje, daugelis mirties kilpos bandymų baigdavosi katastrofiškai.

Lietuvoje mirties kilpą pirmą kartą atliko Jurgis Dobkevičius, kuris tą padarė 1920 metų gruodžio 11 dieną, skrisdamas lėktuvu Fokker D.VII.

Mirties kilpos esmė - kad lėktuvas, pasiekęs didelį greitį, daro staigų kilimo manevrą, kurio nepabaigia perėjimu į kylančią trajektoriją, o tęsia toliau, vis labiau sukdamas aukštyn, kol lėktuvo trajektorija nepereina į statų kilimą, o dar paskui - į skrydį apsivertus. Tuo metu esmine lėktuvą veikiančia jėga tampa išcentrinė jėga, dėl kurios lėktuvas gali išlaikyti aerodinamiškai stabilų skrydį netgi ir apsivertęs aukštyn kojomis - dėl inercijos esminė keliamoji galia ir toliau tenka lėktuvo sparno apačiai. Toliau tęsdamas manevrą, lėktuvas pereina į vertikaliai besileidžiančią trajektoriją, o dar paskui - grįžta į horizontalų režimą.

Esminės katastrofos, kurios kildavo, darant mirties kilpą, būdavo šios:

• Neatlaikydavo lėktuvo konstrukcija ir banaliai lūždavo sparnas
• Lėktuvui neužtekdavo galios, kad praeitų vertikalią ir vėlesnę stadijas, todėl lėktuvas prarasdavo greitį, valdomumą ir krisdavo
• Lėktuvui įeinant į kilpos pradžią, lakūnas sunaudodavo per daug aukščio pikiravimui, kad įgautų greitį, todėl dar ankstyvose kilpos stadijose trenkdavosi į žemę
• Lėktuvui išeinant iš kilpos, būna prarasta tiek daug aukščio, kad lėktuvas nespėja išeiti į horizontalų skrydį ir trenkiasi į žemę
• Lėktuvui išeinant iš kilpos, būna prarasta tiek daug greičio, kad lėktuvas lieka nevaldomu ir trenkiasi į žemę
• Įvairiose kilpos stadijose oro srautas gali atplyšti nuo sparno, dėl ko lėktuvas gali tiesiog prarasti valdomumą ir nukristi
• Dėl didelių apkrovų lakūnui sutrinka sąmonė, todėl jis gali prarasti lėktuvo valdymą

Tuo atveju, jei variklio trauka yra didesnė už lėktuvo masę (t.y., lėktuvas gali kilti vertikaliai), o sparnai yra aprūpinti superkritinio skrydžio priemonėmis (priešsparniai, užsparniai, eleronai, sparno automatika), mirties kilpos manevras būna laikomas visai saugiu, o pavojingiausiu faktoriumi laikomas lakūnas, kuris gali prarasti sąmonę dėl didelės apkrovos.

Nors skaitosi, kad mirties kilpa yra manevras, tinkamas tik mažiems, manevriniams lėktuvams - pvz., akrobatiniams ar naikintuvams, kai kurie dideli transporto lėktuvai kartais irgi gali padaryti panašius manevrus. Kaip pvz., Airbus A400 ir C130 Hercules lėktuvais yra demonstruotas šis manevras. Tiesa, štai su keleiviniais laineriais - tai jau žymiai prasčiau, nes jų atsparumo resursas ir variklių galia būna neužtenkami, kad tokias apkrovas galėtų atlaikyti.