Sąlyginis refleksas

Sąlyginis refleksas - tai toksai konceptas, kuris yra šiuolaikinės neurologijos bei biheviorizmo pagrindas. Tik vat jei neurologijoje tasai refleksas turi prasmę ir jo pagrindu veikia neuroplastiškumo teorija, tai visokiame biheviorizme refleksas tampa įvairių kliedesių generavimo bei objektyvios realybės neigimo įrankiu.

Generaliai kalbant, refleksas - tai tiesiog nervų ląstelių į kur nors perduotas atsakas į dirgiklį. Kitaip tariant, į kažkokį nervą per kažkokius receptorius pakliuvo dirgiklio signalas, jis perkeliavo nervų sistemą ir kažkur kažkaip suveikė - pvz., susitraukė koks nors raumuo, ar ten kokia nors liauka kažką išskyrė ar dar kas nors įvyko.

Taigi, refleksas gali būti dviejų rūšių - nesąlyginis refleksas, kuris tiesiog yra įgimtas, ir sąlyginis refleksas, kuris yra išsivystantis, kitaip tariant, tam tikru būdu išmokstamas.

Sąlyginio reflekso esmė - kad jei tuo pačiu metu yra veikiami keli nervai, tai jie ilgainiui užmezga tiesioginius ar netiesioginius tarpusavio ryšius. Dėl tų ryšių atsiradimo vėliau veikiant vieną nervą, pradeda veikti ir kiti nervai, kurie tuo metu veikė. Būtent tuo principu yra paremta neurologijoje plačiai žinoma neuroplastiškumo teorija, kurios dėka yra atstatomas paralyžuotų galūnių veikimas ir neįgalieji pastatomi ant kojų.

Kai kuriais atvejais tokie užmegzti ryšiai gali duoti ir kiek aukštesnio lygmens reakcijas - pvz., relfeksą, kad jei suskambo skambutis, tai reiškia, kad reikia staigia krautis daiktus į kuprinę ir bėgti lauk iš klasės. Pagal panašų aukštesnio lygmens refleksų veikimą buvo sukurta ir biheviorizmo teorija, pagal kurią visas žmonių elgesys, mąstymas, kalba ir taip toliau tėra ne kas kita, kaip teisioginiai sąlyginių refleksų apsireiškimai pagal mechanizmą "dirgiklis-reakcija".

Iš šito puikiai matome, kad visiškai ta pati sąvoka gali būti ir naudinga, kai ją naudoja protingi žmonės, ir gali tapti tiesiog kliedesiais, kai tą sąvoką naudoja pusgalviai, kaip kad Ivan Pavlov, John Watson ar Burrhus Skinner.