Piranijų tirpalas

Piranijų tirpalas - tai ypatingai agresyvus mišinys iš koncentruotos sieros rūgšties ir iš koncentruoto vandenilio peroksido, sumaišytas 3:1 proporcija (t.y., trims dalims sieros rūgšties tenka viena dalis peroksido.

Piranijų tirpalu šitas mišinys pavadintas dėl to, kad neįtikėtinai agresyviai ėda bet kokią organiką, sunaikindamas bet ką, ką tik įmesi - t.y., panašiai kaip žuvys piranijos.

Naudojamas daugiausiai puslaidininkių gamyboje, kai reikia pašalinti bet kokias, net mažiausias organinių medžiagų priemaišas iš žaliavos ar nuo mikroschemų paviršiaus. Kadangi tirpalas nuėda bet kokią organiką, tai paviršius šitaip ir būna išvalomas.

Piranijų tirpalas naudojamas tik ganėtinai specializuotoje gamyboje, kur būtinai reikia ir niekaip nesigauna apsieiti kitais būdais. Reikalas tas, kad jis kelia labai jau daug problemų - nuo reakcijų baisiai kaista, negana to, savaime išskirdinėja deguonį, dėl ko aplinkui esantys daiktai gali netikėtai lengvai užsidegti. Didelėje deguonies koncentracijoje gali degti netgi daiktai, kurie normaliai nedega - pvz., skardinės, viela ir pan.. Negana to, išsiskiriantis deguonis sukuria aukštą slėgį, todėl paruoštas piranijų tirpalas negali būti saugomas - slėgis greitai pakyla iki labai didelio, pavojingo.

Negana to, piranjų tirpalas ir į vandenį reaguoja kaip koncentruota sieros rūgštis: į jį įpylus vandens, jis užverda. Tai reiškia, kad vienintelis normalus būdas - tai patį tirpalą palengva pilti į maždaug 10x didesnį indą, užpildytą ledo gabalais, o po atvėsimo - neutralizuoti vandenyje ištirpintu natrio hidrokarbonatu, paskui mažiausiai parai paliekant atviroje vietoje lauke, kol išsigaruos deguonis. Labai svarbu, kad į jį nepakliūtų skystos organinės medžiagos, ypač sudarančios su vandeniu tirpalus ar azeotropinius mišinius - nes tada gali vykti staigus užsidegimas ir sprogimas. Žodžiu, tirpalo neutralizacija irgi labai komplikuota.

Dar žr.

• Karališkasis vanduo - irgi geras brudas