Kaip prižiūrėti vaikus jūroje?

Prižiūrėti vaikus jūroje – anoks čia juokas, patikėk. Atrodo, ką ten, vanduo, smėlis, banga dvi... Bet, žiūrėk, praeina penkios minutės – ir jau kažkas verkia, kažkas pametė kepurę, o trečias, matomai, bando pabėgt pas ruonius. Tai va.

Jeigu vaikas vandeny – tai ir tu turi būti šalia. Ne „už dviejų skėčių“, ne „tik greit į telefoną“, bet čia pat, su akimis, ausimis, o gal net ir su šlapiais marškiniais. Nes kai vaikai vandeny – jūra tampa scena, o tu – pagrindinis aktorius. Ir, po galais, čia ne koks filmas, čia – atsakomybė.

Pasakyk vaikui aiškiai: iki bambos ir nė žingsnio toliau. Ne „kaip norėsi“, ne „žiūrėsim pagal bangas“, o griežtai – iki čia. Nes vaikui atrodo, kad jis gali viską – nu ir ką, kad jo patirtis baigiasi ties vonia ir pripučiamu antimi.

O prieš tą šventą įžengimą į jūrą – pasiruošimo ceremonija:

• Kepurė – anokia čia puošmena, bet svarbi. Neduokdie per 25°C karštį išeisit (ar jūsų vaikas) ant saulės be kepurės, o tai antraip grįšit namo besijusdami it apgrilinti. Jei vaikas be kepurės - tai dar blogiau!
• Kremas nuo saulės – taip, žinau, vaikas rėks, muistysis, bet visgi, geriau dabar pakovoti nei vėliau tepti nugėlusią nugarą.
• Ir, žinoma, gelbėjimosi ratas ar liemenė – nes banga visko nepaklaus.

Niekada – niekada, nepalik vaikų vienų vandeny, galimai „tik trumpam“. Jūra neklausia, kiek laiko tu buvai nusisukęs – ji pasiima tiek, kiek jai reikia. Skamba grėsmingai? Nu tai taip ir yra. Geriau aštriai pasakyt, nei paskui galvą sukti. Vyresni broliai, sesės ar draugai – faini, bet jie ne atsakingi asmenys. Tik suaugęs žmogus. Nes kai mažiukas pradeda panikuoti, nelabai padės tas, kuris pats dar vos kojas suvaldo smėly.

Dėl maisto – ne kitaip. Pavalgėt? Palaukiat. Jūra ir pilnas skrandis nesuderinami. Vaikas po pietų gali manyti, kad jis pasiruošęs šokinėt per bangas, bet organizmas galvoja kitaip. Tai vat ir gaunasi – dvi nuomonės, o laimi vis tiek jūra. Skaičiuok vaikus taip, lyg būtų milijonas eurų – tiksliai. Vienas dingo iš akių? Ieškai, kvieti, bėgi, jei reikia. Ne „ai, gal su močiute“, ne „man atrodo, nuėjo prie ledų“. Prie jūros „atrodo“ nepakanka – turi būti tikra.

Smėlis bus visur. Ir burnoj, ir akyse, ir tarp batono riekelių. Tai normalu. Vaikas verkia, kad banga nuplovė pilį? Ramiai. Giliai įkvepi, paimi kastuvėlį ir eini statyti naujos. Jūra – ne vieta dramoms, bet, visgi, be jų dažnai neapsieinama.

Ir, svarbiausia – būti šalia, ne tik fiziškai, bet ir galva. Nes vaikai dažnai neįsivaizduoja, kur pavojus. Jie džiaugiasi, šoka, taškosi, o tu – stebėk, reaguok, bet ir nepamiršk šypsotis. Po galais, juk ir tau reikia atostogų, tiesa? Tai vat, viską darom atsakingai – tada ir poilsis pavyksta, ir vaikai lieka sveiki, laimingi, o jūra – tik graži nuotykių dalis, ne grėsmė.

Taip kad naudokitės šiuo gidu, idant būtų gerų įspūdžių ir mažiau rūpesčių tiek jums, tiek ir vaikam! Gerų kelionių!