Šamanai

Šamanai - tai tokie itin primityvių, laukinių tautelių kultų žyniai arba šventikai, tuo tarpu patys tokie kultai bendrai vadinami šamanizmu.

Dėl to, kad šamanai yra iš primityvių tautų ir kultų, tai labai dažnas koks nors prietranka ar narkomanas ima įsivaizduoti, kad jis pats galįs būti šamanu ir skleisti kokį nors šamanizmą aplinkui. Deja, nuliūdinsim, bet išties tai ne, ir faktiškai niekas, išskyrus tų primityvių tautelių dalyvius, šamanais tapti negali, netgi jei bandytų tose tautelėse pas realius šamanus mokytis.

Priežastys yra labai paprastos: šamanų naudojamos praktikos savyje neša nepaprastai daug senos ir nestruktūruotos praktikos, kuriai tiesiog nėra mokymo programų, o tuo tarpu išmokimui prireikia neretai kelių dešimtmečių plius nuo mažų dienų gautos tam tikros specifinės pasaulėžiūros. Į išmokimus įeina krūvos temų - pradedant daugybe pavadinimų ir terminų, skirtų pasaulėžiūrai, visokioms dvasioms ir psichikos būsenoms įvardinti ir baigiant praktinėmis žiniomis apie šamanų naudojamus augalus ir ritualus.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, kokio lygio tie šamanų išmokimai būdavo - Sibiro ritualuose šamanai literaliai persidurdavo sau pilvus geležiniais strypais. Tokius perisdūrimus šamanas darydavo kaip reikalas apsisvaiginęs kokiais nors svaigalais, po ilgą laiką trukusio badavimo, per ritualą, kur smarkiai apsinešdavo, tada paimdavo ploną, nelabai aštrų, ašmenų neturintį strypą ir labai iš lėto, sąmoningai durdavo sau į šoną taip, kad strypas praeitų kiaurai pilvą ir išlįstų per kitą pilvo galą. Kaip tyrėjai išsiaiškino iš šamano pasakojimo, jis durdavosi sau strypą konkrečioje vietoje, specialiai judindamas taip, kad strypas prasmuktų tarp žarnų, jų neperdurdamas, o tada išlįstų per kitą šoną. Bet tokiam sugebėjimui reikėjo ir nusiskausminti kažkokiomis narkotinėmis medžiagomis, ir kartu perjungti savo sąmonės būklę taip, kad tokius dalykus sugebėtum daryti, ir kartu reikėjo būti šitą procedūrą daug kartų mačiusiam, mokančiam pasiruošti ir turinčiam vyresnio, labiau patyrusio šamano pagalbą. Nepaisant to, per pirmus badymus dalis šamanų nusidurdavo mirtinai - persidurdavo sau žarnas ir neišgyvendavo.

Kitas šamaniškos patirties pvz. - musmirių naudojimo metodai. Esmė ta, kad skirtingu metu musmirėse esančių medžiagų kiekis gali skirtis nuo dešimčių iki šimtų kartų. Šamanai, norintys svaigintis musmirėmis, tokiu atveju vieną sykį taip ir nesugebėtų smarkiai apsisvaiginti, gi kitu kartu - gautų mirtiną dozę. Kad taip neįvyktų, šamanai per šimtus metų atidirbo atskirą technologiją: maitindavo musmirėmis šiaurės elnius, atpažindami, kada tie apsvaigsta, o tada rinkdavo tų šiaurės elnių šlapimą į indus. Jei elnias neapsvaigdavo ar nepakankamai apsvaigdavo, jo šlapimas būdavo išpilamas, kaip netinkamas. Jei elnias nuo nusinuodijimo mirdavo - šlapimas irgi būdavo išpilamas. Atrenkamas būdavo tik šlapimas tų elnių, kurie nukvaišdavo, bet kartu likdavo gyvi. Tada jau tą šlapimą gerdavo ir juo svaigindavosi šamanai, nes tame šlapime būdavo prognozuojamas kiekis toksinių medžiągų, kurį galima suprognozuoti. Akivaizdu, kad neturint šiaurės elnių, namų sąlygomis nieko šitaip nepriprognozuosi.

Vienos ar kitos panašaus sunkumo, pavojingumo ir mūsų sąlygoms nepritaikomos praktikos būdingos pačių įvairiausių laukinių tautelių šamanams. Būtent tokios praktikos išties ir yra šamanistinių metodų pagrindas. Kaip galim suprasti, tokioms žinioms reikia labai daug patirties, ir pašalietis tos patirties iš knygučių niekaip negaus, ir joks tariamas šamanas jo irgi neišmokins.

Žodžiu, yra šamanai, bet nereikia tikėtis, kad kokie nors apsimetėliai, vaizduojantys šamanus, su realiais šamanais turės bent kažką bendro.