Psichologinė trauma

Psichologinė trauma - koks nors įvykis, kurio sukeltos patirtys taip sutrikdo žmogaus turimas žinias apie pasaulį ir gyvenimą, kad šiosios ima nebeveikti kaip turėtų ir dėl to žmogus irgi praranda galimybę pilnavertiškai funkcionuoti. Kitaip tariant, psichologinė patirtis žmogui sutrukdo turėti normalų gerą gyvenimą.

Kaip pvz., jei žmogus, kuris turi namus, normaliai gali pareiti namo, ilsėtis, vakarieniauti, gyventi - tai visa tai yra įprastas gyvenimas. Bet jei vieną ar kelis kartus žmogus prie savo namų durų bus žiauriai sumuštas, jo patirtys jam sakys, kad grįžti į namus yra tiesiog pavojinga, nes gali būti užpultas.

Kadangi žmogaus pasąmonė veikia stipriau, negu racionali ir mąstanti sąmonė, tai kokie nors sąmoningi paaiškinimai apie tai, kad "kitų gi neužpuldinėja, ir tavęs dvidešimt metų niekas neužpuldinėjo, tai čia atsitiktinumas" - tokie aiškinimai gali tiesiog neveikti. Žmogus gavo trauminę patirtį, kuri jam sako, kad prie namų yra labai nesaugu.

Iš to matome, kad psichologinė trauma nėra kažkoks iracionalumas - savo esme ji yra racionali ir tikra patirtis, tačiau duodanti tokias pasekmes, kurios nebūtinai padeda gyventi, o atvirkščiai - trukdo darbui, santykiams ar mokslui.

Nors seni DSM, kuriuose buvo nagrinėjamas PTSD, rėmėsi prielaida, kad traumos gali būti objektyviai įvertinamos, čia išties yra kuo aiškiausia fenomenologija: vienam žmogui tas pats dalykas sukels traumą, o kitam nesukels, o nuo ko tai priklauso - kartais visiškai neaišku.

Traumoms paprastai priskiriami įvykiai, kurie specifinėmis aplinkybėmis tam tikram žmogui (ar vaikui) gali būti pavojingi, bent jau to paties žmogaus (pvz., vaiko) supratimu. Traumuojantiems įvykiams priskiriamos įvairios katastrofos, smurtas, artimų žmonių sužeidimai ar žūtys, išprievartavimai, kankinimai, stebimi nužudymai, mirtys ir kt. Paprastai traumų nesukelia (išskyrus specifines retas išimtis) per TV ar pan stebimi vaizdai, o taip pat natūralios artimų žmonių mirtys (nuo senatvės, ligos ir pan.).

Yra išskiriama kažkiek skritingų faktorių, kurie nusako traumos sunkumą ar lengvumą, bet jie visi irgi gana subjektyvūs:

• Amžius, kuriame patirta trauma. Vaiksytėje traumų poveikis būna sunkesnis ir labiau ilgalaikis. Yra ir specifinių amžiaus periodų, kur tam tikros rūšies traumos suveikia daug kartų stipriau.
• Traumos grėsmė sveikatai ir gyvybei - paprastai tos traumos, kur yra didesnė grėsmė sveikatai ir gyvybei, turi blogesnį poveikį
• Traumuojančio įvykio trukmė - paprastai, kuo jis ilgesnis, tuo trauma sunkesnė, turinti blogesnį poveikį ir sunkiau pataisoma
• Patiriamas fizinis skausmas ir kiti panašūs fiziologiniai poveikiai, pvz., dusimas, sužeidimai ir pan., kurie smegenims signalizuoja apie galimą mirtį fiziologiniame lygyje
• Išankstinis pasiruošimas ir mokėjimas tvarkytis su trauminiais poveikiais, pvz., praeitos psichoterapinės grupės ir kt. gali juntamai sumažinti traumos povekį
• Laiku gauta iš aplinkinių pagalba, ypač profesionali ir pakankamai ilgai trunkanti, sumažina traumos poveikį

Su psichologinėmis traumomis padeda susitvarkyti psichoterapija, tik ji daugeliu atvejų gali užtrukti ganėtinai ilgai ir kainuoti nemažus pinigus.

Trauminė patirtis dažnai būna pastebima iš pakitusio žmogaus elgesio - jis gali tapti uždaresnis, prarasti gyvenimo džiaugsmą, dažnu atveju prasideda alkoholizmas ar narkomanija, neatsakingas seksualinis elgesys, pašliję santykiai šeimoje, pašliję darbo reikalai ir taip toliau. Įvairūs tokie požymiai rodo traumavimą ir tai, kad žmogus pats neigia pagalbos sau poreikį.

Paprastai galimi du traumos vystymosi scenarijai: vienas, paremtas neigimu ir bandymu traumą užmiršti, nuo jos pabėgti - veda į tolygią ilgalaikę degradaciją, kuri paprastai pasibaigia alkoholizmu ar kitomis priklausomybėmis, socialinėmis problemomis (iki to, kad žmogus gali tapti benamiu) ir panašiai.

Antras scenarijus, paremtas traumos pripažinimu, yra kiek sudėtingesnis, bet baigiasi sėkmingai. Pripažinęs traumą, žmogus paprastai pakliūna į gilią staigią emocinę krizę, tada gana ilgai užtrunka, peržiūrėdamas įvykius, o paskui bando atkurti sėkmingą gyvenimą, jau atsižvelgdamas ir į traumines pasekmes. Jei peržiūra ir pripažinimai nebuvo pakankamai pilni, bandymai perkurti tampa daugiau išoriniais, nors jei perkūrimas buvo pilnavertis, pokyčiai gali padėti ir gerokai sėkmingesniam gyvenimui, nei buvo iki tol.

Bet kuriuo atveju tik esant raumos pripažinimui, įmanomas tos traumos pasekmių tvarkymas.