Skandinavų kalba

Skandinavų kalba - tai išties bendrinė danų kalba, kuri turi šiokių tokių švedų kalbos bei norvegų kalbos požymių. Realiai gi trys skandinavų valstybės kalba viena danų kalba, tik kad su šiokiomis tokiomis vietinėmis tarties variacijomis, tačiau oficialiai švedai bei norvegai vaizduoja, kad turi atskiras kalbas.

Nedaugelis žino, bet skandinavų kalbos yra tokios panašios tarpusavy, kad skiriasi daugiausiai tų pačių žodžių tarimu beigi rašyba, ir tie skirtumai, ypač tarimo skirtumai - nėra labai dideli. Praktikoje eilinis danas gali ta pačia danų kalba susišnekėti ir su eiliniu švedu, ir su eiliniu norvegu.

Įprastu kalbotyros požiūriu reiktų sakyti, kad tėra viena skandinavų kalba ir keli skirtingi jos dialektai arba tarmės, tačiau kadangi tos šalys išsiskirsčiusios į atskiras valstybes, tai ir vaizduoja jos atskiras kalbas.

Štai visa skandinavų kalbų įvairovė:

• Standartinė danų kalba - šakninė kalba, iš kurios išaugę kitos skandinavų kalbos
  • Standartinė skandinavų kalba - vidurkinė kalba, kuria kalbama pietų Švedijos ir pietų Norvegijos regionuose, praktiškai nesiskirianti nuo įprastos danų kalbos
    • Švedų kalba ir jos dialektai, kurie tesiskiria kelių garsų tarimu ir kai kuriais iš senovės pasilikusiais smulkiais archaizmais
    • Norvegų kalbos dialektai, kurie skiriasi daugiausiai tik rašyba
      • Bokmål - standartinė rašytinė kalba, naudojama maždaug 90% populiacijos, artima danų kalbai, tik kažkiek sunorveginta
      • Nynorsk - dirbtinai norvegiškų kalbainių bandyta sukurti kalba, turėjusi smarkiau skirtis nuo danų kalbos, bet visvien gavusis tokia pat, o tik su rašyba kitokia